Kartais netikėčiausi radiniai jūsų gali laukti čia pat, už lango, jūsų kieme. Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi skaitytoja Gintarė, kuri jau 20 metų gyvena toje pačioje vietoje, tačiau tik šiemet savo kieme pastebėjo keistą, kaip ji pati mano, retą grybą.
„Daugiau nei 20 metų gyvename šioje vietoje, bet dar nė karto nebuvome matę šių retų grybų. Šiandien pradėjau aiškintis kokie čia grybai. Paaiškėjo, kad tai kislusis elniagrybis, kuris įtrauktas į Raudonąją knygą. Grybas iš ties įspūdingas, sužavėjo visus draugus. Kadangi saugomas, tegalime pasakyti, kad auga Kaune, Romainiuose. Gal ši žinia bus įdomi ir skaitytojams“, – rašo skaitytoja Gintarė.
GRYNAS.lt pasidalijo fotografijomis su Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoju Jonu Kasparavičiumi ir pasiteiravo, ar tai iš tiesų reta rūšis. Mokslininkas daryti išvadų neskuba, tačiau sako, kad grybas išties panašus į retą kislųjį elniagrybį.
„Nuotraukose įamžintas grybas labai panašus į kislųjį elniagrybį (Xylaria polymorpha), tačiau absoliučiai tiksliai būtų galima pasakyti tik patyrinėjus jį po mikroskopu. Lotyniškas pavadinimas sako, kad grybas turi ne vieną formą, o tiksliau, jam augant ir vystantis, o tai trunka keletą mėnesių, keičiasi ir jo forma, ir spalva“, – aiškina J. Kasparavičius.
Mokslininkas tęsia, kad anglakalbėje literatūroje jis vadinamas negyvo žmogaus pirštais. Tai yra retas grybas. Prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo žinomos penkios jo radavietės. Šiuo metu, pasak pašnekovo, radaviečių žinoma kiek daugiau ir, kaip rodo skaitytojos laiškas, esama dar nežinomų vietų, kuriose šis grybas auga.
„Todėl mokslininkai būtų labai dėkingi už suteiktą tikslią informaciją apie tokias vietas. Paskutinėje išleistoje Raudonojoje knygoje jis buvo ketvirtos kategorijos arba neapibrėžto statuso rūšimi, o šiuo metu jis laikomas arti pavojingos būklės esančia rūšimi, kurios būklė ateityje gali tapti ir pavojinga. Taip yra todėl, kad grybas auga trūnijančioje lapuočių medžių medienoje, jų stuobriuose, kelmuose – yra viena iš daugybės medieną ardančių rūšių. Net jeigu ir atrodo, kad „pirštai“ auga ant žemės paviršiaus, tačiau mediena, kurioje yra visa juos maitinanti grybiena, gali būti ir dirvožemyje. O mes visus tuos stuobrius ir kelmus esame linkę šalinti – „sutvarkyti“ aplinką, kad gražiai atrodytų ir nesiveistų ten „visokie kenkėjai“. Tačiau taip kartu sunaikiname ir vienintelį šių grybų maisto šaltinį“, – pasakoja J. Kasparavičius pridurdamas, kad net ir „netvarkant“ grybas augs ir derės tik tol, kol sunaudos visas jam prieinamas maisto medžiagas ir, jei arti nėra daugiau tinkamos medienos, ant kurios galėtų patekti grybo sporos, nunyks ir daugiau nebepasirodys. Stuobrio ar kelmo irgi nebeliks.
