Lietuvos ornitologų draugijos narys, „Pažinkime paukščius drauge“ edukatorius Gediminas Petkus yra pasakojęs, kad juodasis gandras pagal prigimtį yra girių ir ramių vietų paukštis. Jis kuriasi ten, kur žmonės paprastai nesilanko, todėl yra pripratęs prie ramybės ir yra jautrus trikdymui.
Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad juodasis gandras gyvena pelkėtuose miškuose, prie upelių ir miško ežerų. Jo kūnas siekia apie 96 cm ilgio, sveria šie gandrai 3 kg. Gandro krūtinė, pilvas ir pauodegys – balti, kita kūno dalis – juoda, violetinio atspalvio, snapas ir kojos raudonos.
Juodieji gandrai – saugoma sparnuočių rūšis. Jie yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Ornitologas sako, kad priskaičiuojama apie 20 tūkst. baltųjų gandrų porų, o štai juodųjų yra maždaug dvidešimt kartų mažiau.
Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad ši rūšis paplitusi Eurazijoje, nuo Pirėnų pusiasalio iki Ramiojo vandenyno. Šiaurinė arealo riba tęsiasi nuo Baltijos jūros Suomijos įlankos link Jenisiejaus vidurupio, pietinė arealo riba – per Kiniją, Turkmėniją ir Balkanų pusiasalį. Lietuvoje rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, daugiau porų peri Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės Rytų regione, neperi Kuršių nerijoje.
Nyksta juodieji gandrai dėl plynųjų miškų kirtimų, kai sunaikinamos lizdavietės arba potencialios veisimosi buveinės, tinkamos įsikurti naujoms poroms. Juodasis gandras jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi netoli lizdaviečių veisimosi laiku. Jautrus drėgmės kiekio, vandens kokybės pokyčiams, dėl kurių sumažėja pagrindinio grobio – vandens stuburinių ir bestuburių – populiacijos.
Dėl plėšrūnų (kiaunių, vištvanagių, jūrinių erelių) veiklos gali nesėkmingai perėti ar apleisti tinkamas buveines. Rūšies būklę pagerintų blogos būklės lizdaviečių atkūrimas, dirbtinių lizdaviečių įrengimas tinkamose vietose.