Tačiau kartą per metus bent savaitei dviem galima leisti sau ištrūkti iš Lietuvos ir išvykti aplankyti kalnų, senųjų mūsų namų. Tolimi mūsų proprotėviai – indoeuropiečiai, baltai, galbūt skitai ar sarmatai – tūkstančius metų kažkur Azijos platybėse kalnų apsuptyje klajojo paskui savo gyvulių bandas ir jų kraujyje, širdyse, sielose, genuose kalnai įrėžė gilų pėdsaką. Tad daugeliui mūsų, kurie keliauja į kalnus, aplanko senųjų savo protėvių žemę, viduje kažkas nenusakomo virpteli, atgimsta ir mes susergame kalnų liga, kuri širdyje pasėja ilgesį vėl ir vėl pamatyti senuosius savo namus – kalnus...
Kalnus, kur uolėtos viršūnės giliai sminga į dangaus mėlį, kur ledo šarvai kausto aukštyn besiveržiančius akmenų pirštus, kur pavargę debesys lyg bejėgiai paukščiai, nepasiekę viršūnių, krinta į tarpeklių tamsą. Prieš tokią didybę supranti, kad žmogus nėra gamtos valdovas, pertvarkytojas ir teisėjas.
Čia, kur vyksta nuolatinė kova tarp šviesos ir tamsos, ledinio šalčio ir saulės kaitros, debesų ir viršūnių, gyvenimo ir mirties, tik čia žmogus pajunta, kad jo gyvenimas tėra tik blyksnis gamtos didybėje, tik čia jis gali suvokti esąs mikroskopinė dulkelė Visatos begalybėje ir amžinume, tik mažas lašelis nežinojimo vandenyne...
Akinantis saulės diskas, sniego ir ledo karalystė po kojomis, smelkiančio vėjo šuorai, plėšiantys nuo žemės į nežinią, nesuprantamas paslaptis mirksinčios žvaigždės juoduojančiame dangaus skliaute ir baugi nežinia... Jei visa tai ištversi, nepabūgsi, sugebėsi pažvelgti žemyn į prarają ir pamatyti joje savo praeitį, įvertinti tai, ką palikai ten, apačioje, tada lyg rytų išminčius galbūt pajusi Visatos proto dvelksmą, kuždantį tau apie tavąją paskirtį ir tavąjį tikslą...
Skaitytojus kviečiame pasigrožėti Renato Jakaičio ir Romualdo Barausko Tian Šanio kalnuose užfiksuotais vaizdais.
Kalnai gražūs ne vien savo nepakartojama didybe ir amžinumu. Jie gražūs ir natūralios gamtos turtais – akinančia alpinių pievų žiedų gausybe ir spalvomis, nenuskaičiuojamais milijonais tarp žiedų plazdančių drugių bei kitų vabzdžių, čia gyvenančiais paukščiais ir žvėrimis. Atšiaurios gamtinės sąlygos, ilgai trunkanti žiema lemia, jog rūšių skaičiumi bei gausa kalnai toli gražu neprilygsta mūsų miškams ir pievoms, tačiau kiekvienas čia sutiktas gyvis žavi smalsaus gamtininko akį ir tarsi mažas brangakmenis dabina tą neapsakomą kalnų grožį.
