Tokia mokslininkų išvada skelbiama žurnale „Galciologijos analai“ (Annals of Glaciology), praneša „Climate Central“.
Kai ledkalnio aukštis viršija plotį, jis tampa nestabilus ir gali apvirsti ant šono. Studijos autoriai skaičiuoja, kad per tokį apvirtimą pasklidusios jėgos gali pakakti sukelti cunamiui, kurio aukštis siektų iki 1 proc. paties ledkalnio aukščio.
Vidutiniam ledkalniui Antarktidoje - jo aukštis siekia apie 390 metrų - tai reikštų sukeltą beveik keturių metrų cunamį. Tuo metu didžiausių pasaulyje ledkalnių aukštis pasiekia 900 metrų, todėl jų sukeltos bangos galėtų kilti iki devynių metrų.
Yra žinoma, kad tokios bangos yra užklupę gyventojus Grenlandijoje, tačiau mokslininkų studijoje nesvarstoma, ar dėl klimato kaitos cunamių skaičius išaugs.
Tyrėjai taip pat neskelbia, kokią grėsmę ledkalnių sukelti cunamiai gali kelti tankiai žmonių gyvenamoms teritorijoms, kurių dauguma - toli nuo Antarktidos.
Cunamis – seisminės jūros bangos, susidarančios dažniausiai dėl povandeninių žemės drebėjimų, taip pat ugnikalnių išsiveržimų, staigių nuošliaužų jūros dugne. Banga sklinda 500-1500 km/h greičiu iki 20 tūkst. kilometrų atstumu, aukštis krante siekia iki keliasdešimties metrų. Cunamio greitis priklauso nuo jūros gylio: kuo gilesnė jūra, tuo greitis didesnis, o sekliose vietose greitis mažesnis.
Kaip atrodo nemaža susmukusio ledo kalno sukurta banga, galite pamatyti šiuose turistų Aliaskoje užfiksuotuose vaizduose:
