Pirmuosius pavasario pranašus vieversius Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai užfiksavo vasario pabaigoje. Prieš savaitę, kai Kuršių mariose atsivėrė properšos, prie jų jau spietėsi kormoranų pulkeliai, turškė antys, gulbės nebylės, kiti vandens paukščiai.
Nuo snieguotų ledo sangrūdų išdidžiai žvalgėsi į savo gūžtas Nemuno deltos miškuose sugrįžę jūriniai ereliai, įrašyti į Raudonąją knygą.
Virš Kuršių marių jau sklando pirmosios gervės, pempės, kovai, žąsys, paukštvanagiai, antys klykuolės bei jų artimiausi giminaičiai didieji dančiasnapiai, kirų pulkai.
Po savaitės kitos, kai orai pamaryje dar labiau atšils, ledo lytis skiriančios properšos vis platės, aižės – vėjai ir srovės ledų sangrūdas greitai išneš į atvirą Baltijos jūrą.
„Štai tada prasidės tikroji paukščių sugrįžtuvių šventė – nuo ledų išsivadavusias marias, žemupio pievas apguls dešimtys tūkstančių vandens ir miškų paukščių”, – teigė jau daug metų migruojančių sparnuočių skrydžius stebintis Ventės rago stoties ornitologas Vytautas Jusys.
Botsvanoje arba Namibijoje peržiemoję gandrai Nemuno deltoje dar nepasirodė, tačiau jau skrenda iš Pietų Afrikos. Užfiksuota anksčiausia gandrų sugrįžtuvių data – kovo 11-oji.
Nuo seniausių laikų 40-ies paukščių dieną lietuviai sieja su fenologiniais reiškiniais, žemdirbystės tradicijomis. Jeigu kovo 10-ąją šaldavo, tikėta, kad šalnos laikysis dar 40 parų. Šeimininkės tą dieną stengdavosi iškepti keturiasdešimt bandelių – kad javai derėtų.
Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur nors toli iš namų važiuoti tik todėl, kad netektų susibarti su saviškiais arba kaimynais. Sukurta daug įvairiausių liaudies dainų, šokių, žaidimų, kuriuose minima sugrįžusių paukščių diena, giesmininkai garbinami, raginama jų neskriausti.
Inkilus grįžtantiems paukščiams lietuviai paprastai iškelia iki kovo 10-osios.
Šiemet pavasaris šiek tiek vėluoja, todėl ornitologai sako, kad inkilus galima kelti dar visą mėnesį.
Vėliausiai į Lietuvą grįžtantys paukščiai – šiaurinės pečialindos ir sodinės nendrinukės.
