Kur bekeliautum - daugiausia įdomių ir atmintinų vietų yra Vilniuje ir jo apylinkėse. Juk čia mūsų didžiojo valstybingumo ištakos! Paslaptingos legendos apie Lizdeiką, Verkius, Geležinį Vilką, aukštai iškėlę galvas Gedimino pilies, Plikasis, Stalo kalnai. Čia viskas dvelkia Lietuva ir tik mes čia šeimininkai! Istorikai įrodė, kad Gedimino kalne jau I tūkst. per. m. e. buvo įtvirtinta lietuvių gyvenvietė. Todėl tikriausiai niekas apie šį miestą tiksliau neišsireiškė pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona. „Etnografinės Lietuvos viduryje įkurtas, visos tautos lėšomis rūpintas ir ugdytas, per amžius jos gyvybių aukomis saugotas ir gintas nuo priešų, Vilnius negali būti kokia apkerėta autonomine sala, kur gyventojai, atskilę tautos kamieną, svetimų vėjų pūstelėti manytų įgiję neginčijamą teisę vieni spręsti jų likimą, “ – rašė jis.
Vilnius - pilnas netikėtumų. Kiekvieno pirmą kartą atvykusio į Vilnių akį pirmiausia patraukia aukštos kalvos ir gilūs slėniai, žavi architektūra su nedidelėmis jaukiomis aikštėmis ir skverais, su romantiškais senamiesčio skersgatvių ir kiemų labirintais. Pasakojama, kad šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje buvusi deivės Mildos, Barbakano vietoje – Atlaibo ir kt. šventyklos. Tačiau tik Gedimino pilies kalno legenda apie kunigaikščio Gedimino medžioklę ir jo pranašišką sapną nekelia abejonių – ant jo tebestūkso pilies griuvėsiai.
Dar įdomesnės ir paslaptingesnės mūsų sostinės apylinkės. Kiek paslapčių slepia aplink Vilnių ošiantys miškai! Ypatingą didybę apylinkėms teikia gausiai čia paplitę ąžuolynai bei stambūs pavieniai ąžuolai. Giliai įleidę šaknis Lietuvos žemėn, ąžuolai savo šakomis gaubė tautą, mokydami darnos tarp žmogaus ir gamtos, gyvųjų ir mirusiųjų, tarp gyvasties ir visatos dieviškųjų slėpinių. O kad ąžuolais apaugusios vieta spinduliuoja nežinomą gerą energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Nuo seno mūsų protėviai jautė šias jėgas ąžuolynuose, plytinčiuose apie Žiežmarius, Semeliškes, Vievį, Trakus, Lentvarį, Rudaminą, Riešę, Musninkus, o Maišiagaloje, senų ąžuolynų paunksmėje, buvo net didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo dvaras.
Dūkštos
Viena mįslingiausių vietovių Vilniaus apylinkėse yra Dūkštos. Stipriausią įspūdį palieka Dūkštų apylinkėse augantis didžiausias Lietuvoje ąžuolynų masyvas. Iš šio beveik 350 ha ploto apie 65 proc. užima ąžuolynai. Tiesa, didžioji dalis šių ąžuolynų užaugo devynioliktame šimtmetyje, tačiau pilkapių grupė, piliakalnis rodo, kad Dūkštos yra labai sena gyvenvietė. Dūkštų apylinkes dėl savo grožio mėgo ir Lietuvos valdovai. Šią vietovę globojo kunigaikščiai Giedraičiai ir Daubarai, čia buvo Vilniaus dvasininkų veiklos centras. Tačiau šventykla Dūkštų ąžuolyne buvo jau senovėje.
Dubingiai
Į šiaurės rytus nuo Vilniaus yra sena Dubingių gyvenvietė, o jos apylinkėse prie gražaus, ilgiausio Lietuvoje, Asvejos ežero, su pakrantėse ošiančiais Girelės, Šakimo bei Liudgardos ąžuolynais buvo šventa vieta. Ją mena piliavietės kalnas buvusioje ežero saloje dabar tapusioje pusiasaliu, o į rytus nuo Dubingių yra išlikęs visas kompleksas archeologinių paminklų - didelis pilkapynas, Baluošo piliakalnis ir alkas. Ir šiandien čia yra Alka - nedidelis kaimelis šiaurinėje Asvejos ežero pakrantėje, apie 6 km į pietryčius nuo Dubingių, prie pačios siauriausios, apie 60 m, Asvejos ežero sąsmaukos. Pati alkvietė nelokalizuota, užfiksuotas tik Alkos kaimelio pavadinimas. A. Tautavičius, tirdamas Dubingių apylinkėse archeologinius paminklus, atkreipė dėmesį į Alkos vietovardį. Jo nuomone, šis vardas liudija, jog kadaise čia buvo senojo lietuvių kulto vieta - Šventas miškas. A. Tautavičius pastebi, kad į rytus nuo Dubingių yra visas kompleksas archeologinių paminklų - didelis Junonių pilkapynas, Baluošo piliakalnis ir alkas. Alka vadinama Asvejos ežero pakrantė į pietus nuo Baluošo piliakalnio. Jo nuomone, žinant, kad Rytų Lietuvos alkvietės dažniausiai buvo ežero iškyšulyje - rage, galima daryti prielaidą, kad buvusi alkvietė - tai visų pusių vandenų ir pelkių apsuptas ragas - iškyšulys, vadinamas Kuliu, esantis apie 300 m nuo Alkos kaimelio. Žinant, kad Rytų Lietuvos alkvietės dažniausiai buvo ežero kyšulyje - rage, galima daryti prielaidą, kad buvusi alkvietė yra Asvejos ežero kyšulys, vadinamasis Kulys. Įdomu, jog dar visai neseniai Kulyje gyveno mūsų laikų senojo tikėjimo išpažintojas Kazimieras Misevičius. Jis pasakojo, kad atėjęs čia rado žaltį, todėl čia ir apsigyvenęs.
Ši vieta garsi ir viena nepaprasta istorija. Dubingių žemė pirmą kartą kronikose paminėta 1334 m., kada čia Vytautas Didysis vietoj buvusios medinės pilies XV a. pradžioje pastatė mūrinę. Ir šiandien išlikusios salą juosusio pylimo liekanos. Vėliau Dubingiai atiteko Radviloms. 1509 m. Dubingius paveldėjo Jurgis Radvila, pasižymėjęs mūšiuose su Teutonų ordinu ir totoriais, todėl amžininkų pramintas Nugalėtoju, o Dubingiai tapo svarbiausia jo didžiulių valdų rezidencija. Etmonas Jurgis Radvila su žmona, Podolės vaivados dukterimi Barbora Kuolaite, turėjo sūnų Mikalojų, pramintą Ruduoju, ir dukterį Barborą. Į istoriją patekusi Barboros Radvilaitės ir Lietuvos bei Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto meilės legenda siejasi ir su šia vieta, nes 1547 m. Barbora slapta ištekėjo už Žygimanto Augusto, ir kol šis siekė diplomatinio santuokos pripažinimo, ji stropiai saugoma laukė Dubingių pilyje.
Giedraičiai
Truputį į vakarus nuo Dubingių - ne mažiau senas Giedraičių miestelis. Pirmą kartą Giedraičiai, kaip nemažos kunigaikštystės centras bei kunigaikščių Giedraičių tėvonija paminėti 1338 m. lapkričio 1 d. LDK Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje prekybos sutartyje, o 1410 m. duris čia atvėrė pirmoji bažnyčia. Tikrai šventais mums tapo Giedraičiai XX a. pradžioje, kai šio miestelio apylinkės tapo svarbių mūšių dėl Lietuvos nepriklausomybės vieta, kuomet lenkų generolo L.Želigovskio daliniai, užėmę Vilnių, žygiavo į Lietuvos gilumą. Būtent čia besikuriančios Lietuvos savanoriai stojo į kovą su žymiai gausesniu, gerai organizuotu ir apginkluotu priešu. Po atkaklių mūšių 1920 m. lapkričio 21 d. išdavikiškai į Lietuvą įsiveržusi lenkų armija buvo sumušta ir jos žygis per Lietuvą sustabdytas. Šį žygdarbį mums primena šiandien čia stovintis paminklas žuvusiems už laisvę.
Kernavė
Netoli Dūkštų, kur Neries pakrantėje dunkso penki piliakalniai, o iki pat Neries tįso Pajautos slėnis, kur kiekviena žemės pėda alsuoja ramybe ir paslaptimi, rymo kiekvienam mūsų šventas miestas - Kernavė. Pasak vienos legendos čia krikštijosi karalius Mindaugas ir dėl to vienas piliakalnių ligi šiol Mindaugo sostu vadinamas. Pasak kito padavimo, paskutines gyvenimo dienas praleido Krivių Krivaitis Lizdeika, ištremtas iš pakrikštyto Vilniaus. Todėl jo vardu pavadintas kitas piliakalnis. Sunku pasakyti, kiek tame tiesos, tačiau neginčijama, kad ant viduriniojo piliakalnio amžinoji ugnis rusenusi, nes jį ligi šiol Aukuro kalnu vadina. Ant ketvirtojo, Pilies kalno, kaip spėjama, didi pilis stovėjusi. Tik kiek atokiau į rytus esančio piliakalnio paskirtį aiškiai pasako jo pavadinimas - Žvalgakalnis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda, nors iš tiesų jos istorija gerokai senesnė... Vėliau Kernavė minima XIV a. kryžiuočių metraščiuose, jų kelių aprašymuose. Išlikę Vytauto Didžiojo iš Kernavės 1409 m. ir 1429 m. rašyti laiškai.
Ikirašytinė istorija siekia labai senus laikus. Pirmieji gyventojai Neries pakrantėse ties Kernave kūrėsi jau VIII tūkstantmetyje per. m. e., o pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo apgyventas visas Pajautos slėnis. Labiausiai Kernavė suklestėjo XIII - XIV a., kai visi penki piliakalniai virto viena galinga tvirtove. Ant Aukuro kalno buvusi didžiojo kunigaikščio pilis. Ant didžiausio Kernavės piliakalnio - Pilies kalno buvo amatininkų ir pirklių papilys - Aukštutinis miestas, o piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo žemutinė miesto dalis. Jo liekanas iki mūsų dienų išsaugojo Neris, paslėpusi po sąnašomis kultūrinį sluoksnį su amatininkų sodybų likučiais ir gausiais medienos, odos, metalų dirbiniais.
Pikuolio kalnas
Nelabai toli nuo Kernavės, apie 750 m į šiaurės vakarus nuo Musės ir Kaimenos upelių santakos yra mitologinis kalnas, susijęs su senovės lietuvių požemio dievu Pikuoliu. Vietiniai žmonės pasakoja, kad ant kalno stovėjo Pikuolio žinyčia, vėliau - Arijonų koplyčia. J. Kupčiūnienė iš Janonių 1969 m. pasakojo: „Čia trys bačkos pinigų užkasta, nuo upės pusės buvo mūriniai požemiai iš raudonų plytų“. Už Pikuolio kalno yra Duburinė dauba. Paskutiniu metu Pikuolio kalną pamėgo „lobių ieškotojai“. Archeologai kalną pripažįsta piliakalniu, tačiau apie sakralinę paskirtį byloja vien jo pavadinimas ir legendos.
Liukonys
Tai kaimas išsidėstęs abipus Širvintos upės, XVIII–XIX a. čia buvusi dvarvietė. Į šiaurės vakarus nuo naujojo kelio Gelvonai - Čiobiškis tilto per Širvintos upę, prie senojo vieškelio, yra senkapis, stovi didelis medinis kryžius, įtrauktas į architektūros paminklų sąrašą, abipus kurio guli du mitologiniai akmenys, vadinami „Suakmenėjusiais žmonėmis“. Vienas jų yra su duobele. Seniau, pasak legendos, kas apsiplaudavo vandeniu iš tos duobelės skaudančią vietą - tuoj pagydavo. Bet vieną kartą, kaip pasakoja vietos gyventojai, Liukonių dvarininkas liepęs tuo vandeniu apiplauti savo sergantį šunį ir nuo to laiko vanduo praradęs savo gydomąją galią.
Meldijų miškas
Yra aplinkui ir mažiau žinomų, bet ne mažiau vertingų lankytinų vietų. Viena jų yra važiuojant iš Širvintų į Bagaslaviškį, netoli Motiejūnų kaimo. Tai – Meldijų miškas. Vietos gyventojas V. Vežbauskas (g. 1932 m.) pasakojo: „Kur dabar Meldijų miškas, seniau buvo didelė bažnyčia. Žmonės išmirė, bažnyčia griuvo, o jos vietoje užaugo miškas. Tą mišką praminė Meldijais nuo to, kad tenai žmonės seniau meldęsi“.
Medininkai
Vienas seniausių ir svarbiausių mūsų krašto kelių vingiavo iš Vilniaus į kaimynines rusų žemes. Keliu vyko guvi prekyba, šalia jo kūrėsi gyvenvietės, tačiau jis buvo patogus ir sumaniusiam įsiveržti į kraštą priešui. Ypač toks pavojus padidėjo XII a., kai nusiaubusios Rusiją, prie neseniai sustiprėjusios Lietuvos valstybės sienų priartėjo mongolų-totorių ordos. Todėl kaip tik čia, prie senojo trakto ir buvo pastatyta viena pirmųjų mūsų krašte mūrinių pilių - Medininkai.
Šiandien Medininkų sienų likučiai „tesiekia“ 8-12 m aukščio, o seniau jos buvo iškilusios net 14–15 metrų, o ši 6,5 ha plotą užėmusi pilis buvo didžiausia Lietuvoje. Pilis turėjo net ketverius vartus, du bokštus, kurių vienas siekė net 30 m aukščio. Tvirtovės sienas supo du gynybiniai grioviai ir trys pylimai. Sienos nestoros - 1,9-1,4 m, tačiau vistiek sunku įsivaizduoti, kaip jas galima buvo įveikti be parako ar kitų sprogmenų. Viena pilies mįslių - jos statybai naudotas ypač geros kokybės skiedinys. Pažymint mūsų protėvių darbštumą, reikia paminėti, kad pilies statybai panaudota 25 tūkst. m3 akmenų, plytų ir skiedinio, perkasta 65 tūkst. m3 žemės. Ir visa tai rankomis... Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tokie darbai - ne žmogaus jėgai, todėl ilgainiui apie šią pilį atsirado įvairių legendų. Vienoje jų net pasakojama, kad Medininkų ir Krėvos pilis, tarp kurių apie 50 km, stačiusi kažkokia dievų ar milžinų gentis. Tai buvę tokie stipruoliai, kad mūrininkai dirbę vienu metu Medininkuose ir Krėvoje, skolindami vieni kitiems plaktuką, numesdavo jį gal ketvertą mylių.
Ar pasitarnavo pilis kovoje su totoriais, nėra žinių, tačiau kare su kryžiuočiais ji tikrai pravertė, atremiant 1311 m., 1313 m., 1320 m., 1385 m., 1392 m. ir 1420 m. jų antpuolius, o 1320 m. lietuviai ne tik atrėmė kryžiuočių antpuolį, bet įvilioję juos į klampų mišką, juos taip sumušė, kad be gausybės eilinių, žuvo net 29 ordino riteriai ir magistras. Palyginimui, garsiosiose ledo kautynėse jų žuvo 20, Saulės mūšyje - 48, o Durbės – 150. Vėliau šalia pilies išaugo miestelis, o 1387 m. čia buvo pastatyta viena iš pirmųjų septynių katalikų bažnyčių. Tačiau XV a. išaugęs miestelis vėliau neteko savo reikšmės, sumenko ir virto kaimu. Beje, Medininkai reikšmingi ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę – čia pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. buvo nužudyti septyni pareigūnai, saugoję Tėvynės sieną. Dar Medininkai įžymūs tuo, kad netoliese yra aukščiausia Lietuvoje vieta – Juozapinos kalnas.
Trakai
Pietinėje Neries pusėje ryškiausiai dominuoja tarp visų lankomų objektų – Trakai, esantys į vakarus nuo Vilniaus. Iškėlusi galvą virš girių ir kalvų, virš ežerų su salom salelėm stūkso didinga Trakų pilis, primenanti garbingą Lietuvos praeitį. Tiesa, seniau Trakuose yra buvę nemažai svarbių ir prisiminimo vertų kultūros ir istorijos paminklų. Deja, ne visi jie išliko iki mūsų laikų.
Visų svarbiausias istorijos ir architektūros paminklas Trakų centre yra pusiasalio pilis, pastatyta kyšulyje tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Spėjama iš pradžių čia buvus medžio - žemės įtvirtinimus, kuriuos vėliau pakeitė mūrai. Mūrinė pilis statyta gana ilgai - nuo XIV a. pirmosios pusės iki XV a. pradžios ir buvo viena didžiausių Lietuvoje. Pilis užėmė apie 4 ha teritoriją, supamą storų apvadinių sienų su jose išdėstytais aštuoniais gynybiniais ir dviem įvažiavimo vartų bokštais. Ypač galingi buvo priekinės pilies bokštai, o pietiniame bokšte spėjama gyvenus kunigaikštį. Tilteliu per Karaimų salą galima patekti į įspūdingiausią kultūros paminklą - Trakų salos pilį. Tai - vienintelė Lietuvoje išlikusi vandens pilis. Ji kryžiuočių kronikose pirmąkart paminėta 1377 m. Pilis, pradėta statyti XIV a. pirmojoje pusėje ir baigta XV a., ji yra daugelio svarbių įvykių liudininkė. Joje 1440 m. sąmokslininkai nužudė didįjį kunigaikštį Žygimantą, Vytauto Didžiojo brolį. 1655 m. kariaujant su Maskva, Pilis buvo apgriauta ir apleista.
Beje šiandien mieste dar tebegyvena karaimų palikuonys, atkelti čia iš Krymo tarp XIV a. ir XV a. kunigaikščio Vytauto, iš kurių kilo nemažai Lietuvoje garsių žmonių. Karaimų gyvenamame kvartale gerai matoma karaimų šventykla - kinesė, kuri kartu su visais Trakais ne kartą degė ar buvo griaunama. Dabartinė medinė šventykla buvo pastatyta XIX a. pirmojoje pusėje, sulaukė mūsų dienų. Beje, dar viena, mūrinė, kinesė yra Vilniuje.
