Žudantis gamtos poveikis: kodėl namas Lietuvoje geriau už namą Švedijoje?

Apie kai kuriuos pavojus mūsų gyvenamojoje aplinkoje žmonės žino šimtmečiais. Retas nėra girdėjęs apie mirtiną smalkių poveikį arba rizikas, kylančias dėl netvarkingos gamtinių dujų tiekimo sistemos. Tačiau ne visuomet pavyksta greitai nustatyti „priešą“ arba iš anksto užkirsti kelią galimam pavojui. Prisiminkime - dar visai nesenai buvo visuotinai naudojamas asbesto turintis šiferis, taip pat didelę pavojingų cheminių medžiagų turintys plastikai.
Tačiau ne viską, kas pavojinga, yra sukūręs pats žmogus. Gamta irgi gali mums pateikti nemalonių staigmenų, kurios ne visuomet matomos plika akimi, tačiau dėl to - ne mažiau pavojingos.

Radono pavojaus šaltiniai: ne tik gruntas, bet vandentiekio vanduo

Taigi, gal jau supratote – šiandien kalbėsime apie radono dujas, kurios yra natūralus jonizuojančios spinduliuotės ( liaudiškai radiacija vadinamos) šaltinis. Ir tegul jūsų nesuklaidina mano pavartotas žodis „natūralus“, nes nieko sveiko šiame natūralume nėra ir saugotis šios, iš uolienų sklindančios medžiagos, būtina. 

Kas tas radonas? Tai radioaktyviosios bespalvės ir bekvapės inertinės dujos. Jos susidaro skylant radžiui, kuris savo ruožtu yra nuo pat Žemės atsiradimo gyvuojančio urano izotopo 238U skilimo grandinės narys.

Ir nereikia manyti, kad, jei po jūsų namais nėra urano kasyklos arba šalia nestūkso kalnakasybos atliekų kalnai, esate visiškai apsaugoti nuo radono poveikio. Anaiptol - šios pavojingos dujos yra kiekvieno būsto ore ir skiriasi tik koncentracija priklausomai nuo aukšto, ventiliacijos sistemos tipo ir nuo to, ant kokių uolienų ir kuriame regione pastatytas būstas.

Be to, radonas atkeliauja pas mus ne vien tiesiogiai iš grunto arba iš atmosferos, bet ir per statybines medžiagas, vandentiekio vandenį ar net kartu su gamtinėmis dujomis. Tiesa, pastarųjų „indėlis“ į radono koncentraciją patalpoje yra pernelyg mažas, kad vertėtų tai atskirai nagrinėti.

Itin pavojingas plaučiams

Radono poveikio tyrimai pradėti ganėtinai nesenai, nes šios Vokietijos chemiko F. Dorno 1900-aisiais metais atrastos radioaktyvios dujos ilgą laiką nebuvo laikomos pavojingu jonizuojančios spinduliuotės šaltiniu. Pavyzdžiui, oro tyrimai radono kiekiui nustatyti Lietuvoje pradėti tik 1995 m. ir mes šiuo atveju nesame jokie „atsilikėliai“, nes daugelyje Europos valstybių apie radono keliamą pavojų susimąstyta tik XX a. pabaigoje, kuomet tyrimais buvo nustatytas žudantis radono poveikis žmogaus sveikatai. Tiesa, šalyse, kur radono problema didesnė, tyrimai pradėti atlikti ankščiau nei pas mus (pavyzdžiui, Švedijoje nuo 1970 m).

Airijoje, kur dėl uolienų struktūros radono problema opesnė nei Lietuvoje (radono koncentracija Airijoje tokia didelė, kad šių dujų dalis viršija 56% bendros radiacijos dozės, kurią šalies gyventojai gauna iš kitų šaltinių) buvo atliekami tyrimai, kurie parodė - radono dujos turi tiesioginę ir neginčijamą įtaką plaučių vėžio atsiradimui.

Tyrimų grupėje dirbęs Galway universiteto mokslų daktaras Mark Foley teigia: „Radonas yra antroji plaučių vėžio susirgimo priežastis pagal dažnumą po rūkymo. Skylant radonui susidaro radioaktyvios alfa dalelės. Per odą ir net popieriaus lapą jos gali patekti į organizmą, bet jei jūs įkvepiate radono, tai alfa dalelės gali paveikti plaučius ir pakenkti DNR, kas galop sukelia plaučių vėžį.“ 

Rūkymo žalą sustiprinantis ir plaučių vėžio atsiradimą skatintis radono poveikis buvo žinomas ir iki M. Foley tyrimo, tačiau pastarojo išvados tiesiog pribloškiančios: „Tikimybė susirgti plaučių vėžiu žmogui, kuris visą gyvenimą pragyveno name, kur radono koncentracija lygi 200 Bq/m³, yra 2% (tai yra, 1 iš 50). Rūkančiam ši rizika padidėja 25 kartus!“ 

Kad būtų aiškiau, apie kokią koncentraciją kalbame ir kas tie 200 Bq/m³, tai toks kiekis yra pagal mūsų higienos normas leistinas radono kiekis naujiems pastatams. Beje, iki 1998 m. pastatytiems namams yra leistinas net 400 Bq/m³ radono kiekis. Taigi, žinant šiuos skaičius, nėra ko stebėtis, kad, kaip teigia tie patys airių mokslininkai, net 13 procentų plaučio vėžio atvejų yra nulemti radono dujų poveikio.

Lietuvos specialistai : saugotis reikia, bet panikuoti neverta

Pirmieji didelio mąsto radono tyrimai lietuvių namuose buvo atlikti 1995 m., kuomet atsitiktiniu būdu buvo atrinkti 400 individualių gyvenamų namų, esančių įvairiuose regionuose. Kaip ir reikėjo tikėtis nustatyta, kad didžiausiais radono kiekis patenka iš grunto. Geroji naujiena buvo ta, kad Lietuvoje radono problema nėra tokia opi kaip Skandinavijoje ar, pavyzdžiui, Airijoje. Vidutinė koncentracija 55 Bq/m³ ( tai šiek tiek daugiau, nei pasaulio vidurkis) individualiuose namuose leidžia mums jaustis ramiau nei užjūrio kaimynams, tačiau padėtis stipriai priklauso nuo regiono, kuriame atliekami tyrimai .

Taip, regionuose kur aktyvūs karstiniai procesai (Biržų, Joniškio, Pasvalio rajonuose) 1998-2007 m. atliktų detalių tyrimų metu nustatyti kur kas didesni radono kiekiai, nei Lietuvos vidurkis. Taip atsitinka todėl, kad natūralios ertmės, esančios uolienose, leidžia radonui greičiau patekti į paviršinį grunto sluoksnį, o iš jo - į gyvenamus namus.

Be to, radono poveikis žmogui didėja ir dėl pačių gyventojų klaidų, pavyzdžiui, projektuojant ir statant namus. Nuo grunto tinkamai neizoliuoti rūsiai – puiki vieta kautis šioms dujoms, o ventiliacijos sistemos, prasidedančios rūsiuose ir turinčios bendras angas su aukščiau esančiomis patalpomis, joms plisti.

Taigi, apsilankėme Radiacinės saugos centre, kuris Lietuvoje vykdo radono kiekio tyrimus. Į klausimus sutiko atsakyti šio centro gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja dr. Rima Ladygienė ir to paties skyriaus vyriausias specialistas Remigijus Kievinas

- Ar dažnai lietuviai kreipiasi į RSC prašydami atlikti radono kiekio tyrimus?

Rima Ladygienė: - Negalėčiau teigti, kad mūsų žmonės dažnai kreipiasi dėl radono kiekio tyrimų. Viena to priežasčių, kad centras jau 15 metų vykdo nuolatinius tyrimus, daugumoje savivaldybių tokie tyrimai atlikti ir gyventojai žino apie jų rezultatus. Visose savivaldybėse atlikta per 3000 tyrimų. Be abejo, mums labai padeda vietos valdžia, nes šiems tyrimams atlikti reikia patekti pas žmogų į namus ir su vietinės valdžios pagalba lengviau įkalbėti žmogų dalyvauti tokiuose tyrimuose. Vėliau gyventojams mes pateikiame rezultatus. Patys žmonės, kaip ir minėjau, kreipiasi palyginti retai, nors štai dabar, po vienos televizijos laidos per pastarąsias 2 savaites mes turime per 20 prašymų ištirti gyvenamųjų patalpų orą dėl radono.

- Ar tekę nustatyti Lietuvoje patalpas, kuriose koncentracija buvo didesnė nei leistinos normos?

R. Ladygienė: - Taip, tokių atvejų yra buvę, ir nors tai labai reti atvejai, nes radono problema nėra tokia aktuali, kaip, tarkime, Švedijoje. Dar apie 120 tirtų namų buvo „ant ribos“, t.y. radono kiekis buvo priartėjęs prie didžiausių leistinų kiekių.

Remigijus Kievinas: - Šie atvejai buvo nustatyti Biržų rajone ir svarbiausią vaidmenį vaidino būtent tos vietovės gruntas. Statybinės medžiagos tam įtakos neturėjo.

- Ar vien tik iš grunto išsiskiriantis radonas kelia pavojų? Kaip radono kiekį patalpoje gali veikti statybinės medžiagos ir kokios tai medžiagos?

R. Ladygienė: - Daugiausiai radono kiekį lemia namo konstrukcija. Jei tai, pavyzdžiui, namas be rūsio, kuriame, kaip žinia, geriausiai kaupiasi radonas, tuomet mes galime susidurti su radono problema gyvenamose patalpose. Lietuvoje nebuvome susidūrę su statybinėmis medžiagomis, kurios turėtų tokį kiekį radžio, kad sugeneruotų pavojingą radono koncentraciją.

R. Kievinas: Su statybinėmis medžiagomis yra taip: jei mes paimsime daugiaaukštį namą ir kylsim į viršų, tai apačioje pagrindinis radono šaltinis būtų gruntas, o viršuje vis didesnę įtaką turės statybinės medžiagos. Bet ten dujų kiekiai bus visiškai maži.

Tekę girdėti, kad užsienyje buvę atvejų, kuomet dėl radono net buvo griaunami pastatai.

R. Ladygienė: - Taip, Švedijoje taip yra buvę, nes pas mus namas stovi ant nuosėdinių uolienų, o švedai dažnai gyvena ant tikros uolos. Be to, jie ir statyboje naudojo akmenį, turinti didelį kiekį radžio.

- Tai ar galima liaudiškai kalbant „išvedinti“ radoną iš patalpos, ar reikia kažkokių ypatingų priemonių šioms dujoms pašalinti?

R. Ladygienė

Po vienos televizijos laidos per pastarąsias 2 savaites mes turime per 20 prašymų ištirti gyvenamųjų patalpų orą dėl radono.

R. Kievinas: Yra įvairių radono mažinimo būdų. Tai jau priklauso nuo gyventojų elgesio, ar jie dažnai vedina patalpas irgi lemia radono kiekį. Pavyzdžiui, mes atliekame radono tyrimus žiemos metu, kuomet galima dujų koncentracija patalpoje yra didžiausia ir taip įvertiname maksimalų galimą kiekį.

- Geriamame vandenyje irgi aptinkamas radonas. Ar tai turi realios įtakos saugai?

R. Ladygienė: - Nuo 1996 m. mes esame ištyrę per 80 geriamo vandens šaltinių ir niekur neaptikome normų viršijimo. Taip pat esame ištyre mineralinio vandens telkinius, kur radono kiekis natūraliai yra aukštesnis nei geriamajame vandenyje ir taip pat nesame aptikę pavojingų radono kiekių. Lietuvoje aptinkami kiekiai yra nepalyginamai mažesni nei Švedijos, Čekijos ar Vokietijos vandenyse esantys.

Jų kurortų vandenyse yra didžiuliai radono kiekiai. Jei pas mus vandenyje yra 100 Bq/m³, tai pas juos ir 15 000 Bq/m³ galima aptikti. Todėl jie priversti taikyti įvairias radono mažinimo priemones.

- Jei gyventojai norėtų atlikti radono kiekio tyrimus, kur jie turėtų kreiptis?

R. Ladygienė: - Kreiptis gali į Radiacinės saugos centrą. Tyrimai gyventojams atliekami nemokamai.