Miško kenkėjų – šimtai rūšių
Beveik kasmet miškininkams tenka kovoti su vabzdžiais kenkėjais, kurie kėsinasi į miško medžius. Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas GRYNAS.lt pasakoja, kad miško medžiams gali kenkti labai daug vabzdžių rūšių. Anot specialisto, miško entomologijos knygose yra aprašyta keli šimtai miško medžiams galinčių kenkti vabzdžių rūšių. Tačiau jų kenkimas kiekvienais metais būna labai nevienodas.
„Vienos vabzdžių rūšys Lietuvos miškuose yra gausesnės, todėl ir jų pakenkimai dažniau pastebimi ir medžiams padaro didesnę žalą nei rečiau pasitaikantys vabzdžiai. Yra vabzdžių rūšių, kurios gausiau sutinkamos ir kenkia kasmet, kitos – sudaro cikliškai pasikartojančius gausesnio išplitimo židinius ir jų kenksmingas poveikis pasireiškia kas kelis ar keliolika metų. Jei vabzdžių pagausėjimas būna labai didelis, tuomet jis vadinamas masinio išplitimo židiniu“, – aiškina V. Vasiliauskas.
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas pasakoja, kad Lietuvoje miškams didžiausią žalą daro žievėgraužis tipografas, kuris pakenkia eglynams.
„Šie vabalai graužia takus ir vystosi žalių eglių žievėje, todėl jų apniktos eglės visuomet nudžiūva. Eglynams jie kenkia kasmet, bet kas keliolika metų sudaro masinio išplitimo židinius vyresnio amžiaus eglynuose“, – sako V. Vasiliauskas.
Pašnekovas tęsia, kad kita masiškiausiai pasireiškiančių žalingų vabzdžių grupė – pušų spyglius graužiantys vabzdžiai, sudarantys cikliškai pasikartojančius židinius: pušinis pelėdgalvis, pušinis verpikas, pušinių pjūklelių kelios rūšys, verpikas vienuolis, žvaigždėtasis pjūklelis audėjas. Verpikas vienuolis taip pat gali nugraužti ir eglių spyglius: „Dėl spyglių nugraužimo spygliuočiai medžiai labai nusilpsta, kelis metus dėl to būna sumažėjusi medienos prieauga, medynuose pagausėja nudžiūvusių medžių, nusilpusius medžius papildomai dar gali apnikti medžių ligos ir kitos vabzdžių rūšys – dar labiau suintensyvinančios medžių apsilpimą ir silpniausių medžių džiūvimą. Lapuočių medžių lapus dideliuose plotuose kas keliolika metų nugraužia žiemsprindžiai (mažasis ir didysis) – ąžuolus ir beržus, žaliasis ąžuolinis lapsukis – ąžuolus.“
Miško želdiniuose ir jaunuolynuose, kaip aiškina V. Vasiliauskas, didžiausią žalą daro pušiniai straubliukai (iš jų žalingiausias – didysis) – išgrauždami žaizdas pušelių ir eglučių žievėje, dėl to intensyviausiai išgraužti medeliai nudžiūva. Dėl grambuolių lervų nugraužtų šaknų nudžiūva spygliuočių ir lapuočių jauni medeliai. Jaunuolynuose, anot pašnekovo, pušeles ir eglutes pažeidžia smaliukai, šakniagraužiai, keletas rūšių žievėgraužių, kurie gali sukelti grupinį medelių džiūvimą.
„Šiuo metu Lietuvoje plinta ir pušynams didelę grėsmę kelia viržūninis žievėgraužis, kuris labai didelio masto išplitimo židinius sukėlė Baltarusijoje ir Lenkijoje. Dėl to per keletą artimiausių metų tose kaimyninėse šalyse buvo iškirsti dideli kiekiai nudžiūvusių pušų, ir kenkėjas vis dar plinta. Kitos vabzdžių rūšys Lietuvoje daro mažesnę žalą arba jų masiškesnio išplitimo židiniai rečiau pasitaiko“, – akcentuoja pašnekovas.
Kenkia nuo lapų iki šaknų
VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas Marius Ivanauskas priduria, kad medžių vabzdžius kenkėjus galima skirstyti į grupes pagal medžio vietas, kurioms jie kenkia. Pirmiausia, anot pašnekovo, išskiriami medynų spyglių ir lapų kenkėjai – spyglius ir lapus graužiantys vabzdžiai (lapgraužiai, jau minėti straubliukai).
„Paveikti medžiai netenka prieaugio, nusilpsta, pradeda džiūti pakartotinai apgraužti medžiai ar jų viršūnės, juos puola liemenų kenkėjai. Jautresni apgraužimams spygliuočiai. Pernai ir šiemet Veisiejų ir Kretingos regioninių padalinių miškuose daugiausia žalos padarė drugio verpiko vienuolio vikšrai, kurie maitinasi spygliais. Jiems pasibaigus, neatsisako ir lapų“, – prisimena M. Ivanauskas.
Specialistas tęsia, kad kita vabzdžių kenkėjų grupė yra medžių liemenų kenkėjai.
„Žievėgraužis tipografas, žievėgraužis graveris, eglinis poligrafas, mėlynasis blizgiavabalis, didysis kirpikas, mažasis kirpikas, balangraužis ardytojas, daugiajuostis balangraužis, eglinis dendroktonas. Šiemet didžiausią žalą daro: eglynuose - žievėgraužis tipografas, pušynuose – viršūninis žievėgraužis. Medžiams liemenų kenkėjai padaro didelę fiziologinę žalą, dėl ko medžiai nudžiūsta“, – aiškina pašnekovas pridurdamas, kad Šiuo atveju svarbiausia miško apsaugos priemonė – savalaikiai sanitariniai miško kirtimai.
M. Ivanauskas išskiria dar vieną vabzdžių kenkėjų grupę: kankorėžių, vaisių ir sėklų kenkėjai. Tai – ekologinė vabzdžių, kurie maitinasi pumpurais, žiedynais, kankorėžiais, vaisiais, sėklomis, grupė. Ją sudaro penkių vabzdžių būrių atstovai: drugiai (lapsukiai, ugniukai, sprindžiai, kandys), vabalai (straubliukai, skaptukai), dvisparniai (žiedmusės), plėviasparniai (sėklagraužiai, gumbavapsvės), lygiasparniai ( blakės, amarai). Sėklas pažeidžia ir kai kurios erkės.
„Pagal mitybos pobūdį juos galima suskirstyti į tris grupes. Vieni maitinasi tik sėklomis, kiti – sėklomis ir vaisių audiniais, treti – tik vaisių audiniais. Kai kurios rūšys papildomai maitinasi lapais, ūgliais, žiedais, žieve. Šios grupės kenkėjai ypač didelę žalą padaro sėklinėse plantacijose. Jiems nebūdingi masinio dauginimosi židiniai. Jų kiekis pirmiausia priklauso nuo augalų derėjimo. Naikinimo priemonės – sėklinėse plantacijose būtina surinkti pažeistus nukritusius vaisius“, – vardija VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas M. Ivanauskas.
Medelynų ir jaunuolynų kenkėjai – dar viena vabzdžių grupė, kuri pažeidžia jaunus augalus medelynuose ir želdiniuose. Jie pažeidžia jaunų medelių šaknis liemenis, taip pat spyglius, lapus.
„Dauguma jų pažeidžia tik jaunų medžių tam tikras dalis. Miškuose šie kenkėjai beveik nenaikinami. Šios vabzdžių grupės reikšmė labai padidėja, jei augalai blogai auga, netikusi jų priežiūra. Apsilpę medeliai ne tokie atsparūs, lėčiau auga ir greičiau žūsta. Kad kenkėjai padarytų kuo mažiau žalos medelynams, rekomenduojama keletas agrotechninių reikalavimų. Nereikėtų medelynų rengti sunkiose šlapiose, molio dirvose“, – aiškina M. Ivanauskas tęsdamas, kad norint išvengti kenkėjų žalos, taip pat reikia parinkti lygias, apsaugotas nuo vėjo vietas, naikinti piktžoles.
„Patręšti augalai geriau auga, vystosi, padidėja atsparumas vabzdžiams. Reti ir nesusivėrę želdiniai dažniausiai tampa spyglius, lapus graužiančių, čiulpiančių, liemenų ir šaknų kenkėjų židiniais“, – akcentuoja specialistas.
Nereikėtų pamiršti ir šaknų kenkėjų. Tai, pasak M. Ivanausko, vabzdžių grupė, kurių lervos minta augalų šaknimis ir gyvena dirvoje. Daug rūšių vabzdžių priklauso vabalų būriui, išskyrus kurklį ir pelėdgalvius, jie šaknims nekenkia.
„Didžiausią žalą šaknims daro vabalų būrio plokštėtaūsių, sprakšių, juodvabalių šeimų atstovai. Labai didelę įtaką šaknų kenkėjų gausumui turi bestuburiai gyvūnai, žvėrys, paukščiai (kurmiai, barsukai, šikšnosparniai, varnėnai, kovai). Kartais daug grambuolių lervų žūva nuo grybinių, bakterinių ir virusinių ligų“, – pasakoja specialistas.
Medelių apsauga nuo šaknų kenkėjų yra paprasta: židinių dirvoje nustatymas, piktžolių naikinimas, dirvos dirbimas lervų virtimo lėliukėmis arba kiaušinių dėjimo metu, dirvų kalkinimas, tręšimas, jaunuolynų priežiūra pirmais metais, naudingų gyvūnų ir paukščių, naikinančių grambuolių lervas ir suaugėlius, apsauga, pagrindinių miško kirtimų apribojimas grambuolių židiniuose.
Laukiama invazijos iš užsienio
Lietuvos miškus kankinantys vabzdžiai kenkėjai nėra svetimi ir kaimyninėse šalyse. Anot M. Ivanausko,Baltarusijos ir Lenkijos miškuose šiuo metu gausu viršūninio žievėgraužio. Padėtis, pasak specialisto, yra pakankamai grėsminga, todėl su neramumu laukiama šio kenkėjo ir mūsų miškuose.
„Kol kas viršūninio žievėgraužio palyginti nedideli židiniai pušynuose aptikti Kazlų Rūdos, Kuršėnų, Nemenčinės, Šalčininkų, Švenčionėlių, Ukmergės, Varėnos , Veisiejų regioninių padalinių miškuose“, – priduria M. Ivanauskas.
Jis tęsia, kad šiuo metu didžiausią žalą daro drugio verpiko vienuolio vikšrai, kurie graužia pušynų spyglius Veisiejų ir Kretingos regioninių padalinių miškuose. Eglynuose žievėgraužis tipografas kenkia visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau kol kas nesudaro didelių židinių. Valstybinės miškų tarnybos apskaitų duomenimis, šio kenkėjo populiacija, lyginant su 2018 metų antra apskaita, buvo 35 proc. didesnė.
„Antra apskaita buvo mažesnė nei pernai tik Telšių (buvęs Rietavo) regioniniame padalinyje. Absoliučiai daugiausiai žievėgraužio tipografo vabalų antros apskaitos metų sugauta Prienų (buvęs Alytaus) regioninio padalinio valdomoje teritorijoje, mažiausiai – Telšių. Labiausiai žievėgraužio populiacija augo Rokiškio ir Ignalinos regioninių padalinių teritorijose“, – statistiką vardiją pašnekovas.
Medžių apsaugos priemonės nuolat atnaujinamos
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas V. Vasiliauskas GRYNAS.lt aiškina, kad kiekviena vabzdžių rūšis yra skirtinga, todėl ir medžių apsaugos priemonės ir adaptuojamos ir taikomos atsižvelgiant į kiekvieno vabzdžio ypatybes ir vystymosi ciklus.
„Pirmiausia stengiamasi auginti kenkėjams atsparesnius medynus, kad žalingiems vabzdžiams juose būtų mažiau palankios sąlygos sudaryti masinius kenkimo židinius: sudaroma medynų optimali rūšinė sudėtis, medžių rūšims parenkamos tinkamiausios augti dirvos ir jų drėgmės sąlygos, palaikomas optimaliausias medynų tankumas ir pan. Iš medynų šalinami medžiai, kurie gali būti kenkėjų ir ligų pasidauginimo šaltiniu, kad nuo jų kenkėjai neplistų į aplinkinį mišką. Tuomet jų naujos kartos nebeišplinta į aplinkinį mišką ir nebeužpuola naujų žalių medžių. Miškuose susiformavus spyglius graužiančių vabzdžių masinio išplitimo židiniams, gali būti organizuojamas ekologiškų apsauginių preparatų purškimas pasitelkiant aviaciją“, – pabrėžia pašnekovas.
Siekiant užtikrinti miško medžių apsaugą, turi būti imamasi sanitarinių priemonių nuo jo išauginimo iki brandos: tai ūkinės, fizinės-mechaninės, biologinės miško apsaugos priemonės. Tačiau visomis šiomis priemonėmis siekiama kenkėjus išnaikinti tik iki ūkinės žalos slenksčio ribos. Visiškai jų išnaikinti neįmanoma ir netikslinga, kadangi visi vabzdžiai yra miškų ekosistemų sudėtinė dalis.
