Jau tapo tradicija, kad pirmieji pavasarį parskrendančius paukščius pasitinka valstybinius miškus tvarkantys miškininkai. Kasmet visose urėdijose nuo ankstyvo vyksta tradicinės inkilų kėlimo šventės bei kitaip pažymimas paukščių grįžimas bei gamtos prisikėlimas po žiemos.
Žolės deginimas – labai brangi „pramoga“, kadangi deginant žolę, sudega joje pasislėpę ką tik gimę žvėrelių jaunikliai, anksti pavasarį susukti paukščių lizdai, begalė boružių, laukinių bičių ir kitų gamtai naudingų augalų apdulkintojų. Dėl kraštovaizdžio pasikeitimų, pavasarinio žolės deginimo ir kitų priežasčių atsiranda ekosistemų pažeidimai, o žuvus smulkiajai faunai, paukščiai netenka maisto šaltinio ir palieka gimtas vietas.
Taigi, kai kas ir tokiu būdu pasitinka grįžtančius paukščius, o liūdniausia, kad nuo deginamos žolės ugnis persimeta į miškus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, apdega ir žūsta žmonės. Vien šiais metais per visus Lietuvoje kilusius gaisrus jau žuvo 45 žmonės ir liūdna, o dalis jų žuvo ir gaisruose, kilusiuose nuo degančios žolės.
Miško šiemet išdegė keliasdešimt kartų daugiau
Suprantama, su žolės deginimu labiausiai turėtų kovoti žemės savininkai, nes pirmiausiai niokojamas jų pačių turtas - žemės ūkio naudmenos, pakenkiamas dirvožemis. Tačiau, jau tapo įprasta, kad šiame „fronte“ dominuoja valstybinių miškų miškininkai. Miškams, ypač sausiems spygliuočių medynams, kiekviena žiežirbėlė kelia rimtą pavojų – nuo deginamos žolės kasmet kyla didelė dalis miško gaisrų, o gesinti juos teko valstybinių miškų urėdijų miškininkams.
Šiemet buvo besniegė žiema, todėl jau su pirmaisiais saulės spinduliais, pradžiuvo pernykštė žolė ir prasidėjo pievų gaisrai, o didelė jų dalis – apie 70 proc. kilo dėl sąmoningo sausos žolės padegimo. Todėl, vos pradžiūvus žemei, miškų urėdijų pareigūnų komandos su galinga šiuolaikine gaisro gesinimo technika jau buvo budėjimo vietose. Pasiteisino miško gaisrų prevencijoje ir automatinių miško stebėjimo sistemos – dalyje urėdijų miškininkai jau ir „nesėdėdami“ stebėjimo bokštuose, stebi ar nepakilo kur nors horizonte melsvas dūmelis.
Budrumas miškininkams dabar itin reikalingas: vien iki šių metų balandžio 9 d., Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, miškų urėdijų priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai, pagal gautus pranešimus buvo išvykę daugiau nei 240 kartų. Kai kurie išvykimai nepasiteisino, tačiau 24 atvejais buvo užregistruoti miško gaisrai, kurių metu išdegė 3,01 hektaro miško. Palyginimui, 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu šalyje tebuvo nebuvo užregistruotas tik 1 miško gaisras, kuriame išdegė 0,15 hektaro miško.
Kur gyvena paukščiai - ten tinka gyventi ir žmogui
Valstybinių miškų urėdijų miškininkai, budriai saugo jiems patikėtą valstybės turtą bei greta ošiančius privačius miškus, nes daugelis didžiausių miško gaisrų kyla privačiuose miškuose. Ir šiemet net 16 miško gaisrų, kuriuose išdegė 2,13 hektaro miškų plotai, kilo privačiuose miškuose.
Ukmergės miškų urėdijos Gelvonų girininkijos teritorijoje iš viso jau išdegė 0,6 hektaro, Varėnos miškų urėdijos Matuizų girininkijos teritorijoje – 0,4 hektaro, Anykščių urėdijos Pavarių girininkijos teritorijoje – 0,3 hektaro privačių miškų. Į šiuos miškuose grįžę paukšteliai savo lizdų jau neberas...
Šiandien mitologinėmis sakmėmis apie stebuklingus paukščius jau mažai kas betiki, bet paukščio reikšmė mūsų gyvenime, anaiptol, nesumenko. Paukštis, kaip minėta, ir šiuolaikiniame pasaulyje išlaikė savo istorinę „stebuklingo paukščio“ prasmę. Inkilų kėlimo šventės, aplinkos tvarkymo talkos – prasmingi darbai, pratęsiantys mūsų tautos gamtines tradicijas, ypatingą prasmę įgauna dalyvavimas tokiose akcijose šeimomis. Tik taip gali visa širdimi pajusti, kad paukščių čiulbesys reiška tinkamą žmogui gyventi aplinką.
