Lietuviški nuotekų tinklai neatlaiko amerikietiškos naujovės

GRYNAS.lt jau yra rašęs, kad Lietuvoje galima įsigyti maisto smulkintuvų, kurie montuojami po virtuvės plautuve ir tarnauja namų ūkiams rūšiuojant atliekas. Nors pardavėjai tikina, kad tokiu būdu atliekos nepūva šiukšliadėžėje, o keliaudamos kanalizacijos tinklais vamzdžių neužkemša, vandenvalos specialistai kalba ką kita. Jie sako, kad jeigu gyventojai masiškai pradėtų mesti maisto atliekas į plautuves, iš to nebūtų jokios nei ekologijos, nei ekonomijos.

Turintieji smulkintuvus juos giria

Po publikuoto straipsnio komentaruose užvirė diskusijos, kam apskritai reikalingas toks įrenginys. Tiesa, buvo ir tokių, kurie dalijosi savo asmenine patirtimi ir teigė, jog jau naudoja maisto atliekų smulkintuvus.

„15 metų naudojame smulkintuvą - ne vienam draugui rekomendavom, patiko. Tiesiog nebeįsivaizduojam buities be jo. Gyvenam nuosavam name, vietinė kanalizacija su savaiminiu išsivalymu“, - rašė vienas skaitytojas.

Kitas skaitytojas taip pat džiaugėsi turėdamas tokį smulkintuvą, tačiau atkreipė dėmesį, kad jeigu tik būtų galimybė prie namų turėti kompostavimo dėžę, rinktųsi pastarąją:

„Turiu tokį (smulkintuvą – red. past.), įsirengiau pats senos statybos penkiaaukščiame name. Pirkau brangesnį, prieš 5 metus mokėjau apie 960 Lt. Esam patenkinti, „suvalgo“ visas atliekas. Vamzdynų tikrai neužkims, jei teisingai viskas sujungta ir nėra labai daug alkūnių. Jis smulkindamas vandenį iš savęs išvaro turbinos principu, todėl vamzdžiuose nieko neužsilieka, smulkina galima sakyti viską - vištos kaulus, lupenas, riešutų kevalus, vėžių kiautus. Žinau, kad nesmulkina lašinių skūrų, žalios mėsos atliekų, plėvių. Tikrai tokį įrenginį išmesčiau, jei kiemuose būtų įrengiami kompostavimo konteineriai“.

VGTU dėstytojas M. Rimeika

Tas prietaisas kainuoja pinigus, todėl dauguma pakrapšto pakaušį, kam to papildomo daikto reikia. Antra, turi būti kitokios formos kriauklė, tai reiškia, kad prie standartinės netiks – reikia konstrukcijų. Manau, kad tam tikra investicija stabdo šito reikalo panaudojimą.

Skaitytojas Dainius bandė surasti palyginimą, kaip maisto atliekų suirimas skiriasi sąvartyne ir tuomet, kai jos nukeliauja į vandenvalos įrengimus: „Ekologine prasme, tai - tikrai naudingas dalykas. Šiaip organinės atliekos atsidurs savartyne, dvoks, pūdamos terš požeminius vandenis ir orą. Naudojant smulkintuvą, vandenvalos įmonėje gal ir padaugės dumblo, bet tai tikrai nėra didelė problema. Laikantis naudojimo instrukcijų, įrenginys dirba gerai ir nieko neužkemša“, - svarstė vyras.

Turtingesnių žmonių butus Londone tvarkiusi Rimanta dalijosi kitokia patirtimi: „Visuose butuose tokie smulkintuvai stovi, bet nepamenu nei vieno veikiančio, o ir niekas nesiruošia jų remontuoti. Viename bute net vanduo užsilaiko toje pusėje, kur smulkintuvas. Pabandžiau pravalyti, tai ant vamzdžių toks dumblas prikibęs, kad tikrai niekada nesugalvočiau pas save (tokį įrenginį – red. past.) statytis. Net jei ir veltui kas duotų“, - teigė ji.

Maisto likučių smulkintuvai labiausiai šiuo metu yra populiarūs Amerikoje, tačiau daliai Lietuvos skaitytojų tai pasirodė labiau tinginystės išraiška. Štai, skaitytojo Raimio nuomone, tokie smulkintuvai – „tai amerikiečių išmislas, kuriems rūpi, kad tik būtų patogu ir kuo mažiau reikėtų pakelti užpakalį ir išnešti šiukšles. Vandens vamzdžiai yra tam, kad jais nubėgtų panaudotas vanduo, o šiukšlių kibiras yra tam, kad į jį mestų šiukšles. Aišku, investavus, galima padaryti taip, kad tos funkcijos būtų sukeistos, bet tai jau eina prieš sveiką protą ir natūralumą. Niekada gyvenime nedėčiau tokio aparato po savo plautuve, nes man rūpi, kokioje aplinkoje gyvensiu ne tik aš, bet ir mano vaikai ir vaikų vaikai“.

Baiminasi užkimšimo efekto

„Vilniaus vandenys“ gamybos direktorius Vytautas Kisielis GRYNAS.lt kritiškai atsiliepė apie rinkoje egzistuojančius maisto likučių smulkintuvus. Jis teigė, kad per pastaruosius dešimt metų pastebima tendencija, jog lietuviai sunaudoja vis mažiau vandens. Tai savo ruožtu didina riziką, kad naudojant maisto smulkintuvus, šie pridarytų nemenkos žalos nuotekų tinklams.

„Vandens suvartojimas gyvenamuose namuose per paskutinius dešimt metų yra gerokai sumažėjęs, virš trijų kartų, o susmulkintas maisto atliekas pačiame nuotekų tinkle turi nešti vanduo. Kadangi vandens suvartojimas labai mažas, o dar papildomai labai mažai naudojamas karštas vanduo, jeigu papultų riebalai ir susmulkintos maistinės atliekos, jos paprasčiausiai užkištų nuotekų tinklus“, - aiškino V. Kisielis.

Tai, anot jo, sukeltų problemų ir patiems gyventojams – jiems tektų kviesti specialias tarnybas vamzdžiams pravalyti.

„Jeigu gyventojai tai pradėtų daryti masiškai, padidėtų nuotekų valymo įrenginių apkrovimas, nuo to padidėtų dumblo kiekis ir visi kiti dalykai, pavyzdžiui, eksploatacijos sąnaudos. Todėl maisto atliekas kategoriškai reikėtų dėti atskirai nuo nuotekų tinklų, nepilti nei į klozetą, nei į plautuvę ir reiktų šalinti su kitomis atliekomis, bet ne per nuotekų tinklus“, - teigė vandenvalos ekspertas.

Jo teigimu, nuotekų tinklai nėra pritaikyti maisto atliekoms priimti, tai taikytina net ir tuo atveju, jeigu naudojantis smulkintuvu gausiai pilamas ir vanduo. Dar daugiau, V. Kisielis priduria, kad virtuviniai smulkintuvai turi ir kitą bėdą – jie negali maisto susmulkinti iki tokio lygio, kad nuotekų tinkluose neliktų nuosėdų.

Klozetuose ir plautuvėse – konservuojamų daržovių sankaupos

„Vilniaus vandenų“ atstovas pasakoja, kad ir šiuo metu netvarkingi miesto gyventojai šiurpina avarines tarnybas. Pavyzdžiui, vasaros pabaigoje prasidėjus daržovių konservavimo karštinei, daržovių likučių sankaupos ne juokais pridaro bėdų vidaus ir išorės nuotekų tinklams.

Skaitytojas Raimis

Vandens vamzdžiai yra tam, kad jais nubėgtų panaudotas vanduo, o šiukšlių kibiras yra tam, kad į jį mestų šiukšles. Aišku, investavus, galima padaryti taip, kad tos funkcijos būtų sukeistos, bet tai jau eina prieš sveiką protą ir natūralumą. Niekada gyvenime nedėčiau tokio aparato po savo plautuve, nes man rūpi, kokioje aplinkoje gyvensiu ne tik aš, bet ir mano vaikai ir vaikų vaikai.

„Ir dabar netvarkingi miesto gyventojai, kurie smulkintas ir nesmulkintas maisto atliekas meta, pavyzdžiui, į klozetą, pirmiausiai užkemša vidaus tinklus, po to ir išorės. Po to jie kviečia avarinę tarnybą, kuri ištraukia įvairiausias maisto atliekas – burokėlius, morkas, kopūstus. Ypač per konservavimo laikotarpį taip būna“, - dėstė V. Kisielis.

Pasiteiravus, ar taip besielgiantiems gyventojams yra numatytos baudos, vandenvalos ekspertas teigė, kad žmonės patys save nusibaudžia, nes jiems tenka kviesti tarnybas ir už tai patiems susimokėti.

Smulkintuvuose mato vien minusus

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjas dr. doc. Mindaugas Rimeika atkreipė dėmesį, kad nors Amerikoje maisto smulkintuvai populiarūs, Europoje yra šalių, kur jie griežtai draudžiami, pavyzdžiui, Danijoje ir Prancūzijoje.

„Tokį daiktą galima būtų pavadinti žmogaus tingėjimo prietaisu – t. y. viską, ko aš nesuvalgiau lėkštėje, tingiu išrūšiuoti ir sumetu į plautuvę, įjungiu srovę, kažkas sumala, išmeta lauk ir nebėra kuo rūpintis. Tai yra tingumas, nes į nuotekas patenka didesni teršalų kiekiai. Pavyzdžiui, obuolį suvalgius, jo graužtuką išmetame į šiukšlių dėžę. O jeigu aš tą obuolį – apgraužtą arba pusiau supuvusį - išmesiu į kriauklę ir sumalsiu jį, visos organinės medžiagos nukeliaus iki nuotekų valyklos. Kai skaičiuojama tarša iš gyventojų, visoje Europoje yra vienodas skaičius – 60 gramų organinių medžiagų. Jeigu mes pradėsime atliekas mėtyti į plautuves, natūraliai tarša padidės“, - dėstė M. Rimeika.

"Vilniaus vandenys" atstovas V. Kisielis

Jeigu gyventojai tai pradėtų daryti masiškai, padidėtų nuotekų valymo įrenginių apkrovimas, nuo to padidėtų dumblo kiekis ir visi kiti dalykai, pavyzdžiui, eksploatacijos sąnaudos. Todėl maisto atliekas kategoriškai reikėtų dėti atskirai nuo nuotekų tinklų.

Toks nupasakotas scenarijus ves link to, kad žmonės mokės mažiau nei teršia ir ant kažkieno kito pečių guls papildomos sąnaudos. Antra, ta tarša niekur neišnyksta – maisto likučiai atkeliauja į nuotekų valyklą ir tenai susidaro didesnis dumblo kiekis. Kur jį dėti – trečioji dilema.

„Dumblą vėl kažkur reikia dėti. Su tokiu įrenginiu mes darome tris dideles problemas ir apie tai negalvojame. Pats atliekų smulkinimas, kuris yra atliekamas smulkintuve, blogina valymo įrenginių darbą – atliekos tampa tokios smulkios, kad dažnai prateka pro nusodintuvus ir tokiu būdu blogėja vandens valymo efektyvumas ir teršiama aplinka. Čia vien minusai, jokių teigiamų dalykų nėra“, - kritiką išsakė VGTU dėstytojas.

Jokios ekologijos ir ekonomijos

JAV, iš kur ir kilo smulkintuvų bumas, iš maisto atliekų susidarantis dumblas yra naudojamas dujų gamybai. Tačiau Lietuvos specialistai tikina, kad dujas geriau išgauti iš kompostuojamų maisto atliekų nei tų, kurios nuleidžiamos į nuotekų tinklus.

„Kuo daugiau dumblo - tuo daugiau dujų, tuo geriau. O pas mus, deja, viskas kaip ir visada atvirkščiai. Kur kitiems nauda - lietuviams tik problemos. Nemoka lietuviai ūkyje tvarkytis, oi, nemoka. Ir panašu, dar negreit išmoks“, - po pirmojo straipsnio apie maisto smulkintuvus rašė DELFI skaitytojas.

Savo ruožtu VGTU dėstytojas M. Rimeika teigė, kad susmulkintose maisto atliekose yra ne tik organika, iš kurios ir galima išgauti dujas, bet ir mineralinės medžiagos, iš kurių nieko neišspausi: „O kodėl iš organinių medžiagų nedaryti dujų? Tai yra daug natūraliau ir logiškiau. Nes dabar išeina taip, kad mes turime atlieką, ją įkišame į vandenį, gerokai praskiedžiame, tada valymo įrenginiuose vėl bandome ištraukti iš vandens... Tai visiškai neturi logikos“.

M.Rimeika pastebi, kad Lietuvoje smulkintuvų naudojimo nereglamentavimas daro meškos paslaugą – kai nėra konkretaus įstatymo, vadovaujamasi logika „kas nedraudžiama – tai leidžiama“.

„Tas prietaisas kainuoja pinigus, todėl dauguma pakrapšto pakaušį, kam to papildomo daikto reikia. Antra, turi būti kitokios formos plautuvė, tai reiškia, kad prie standartinės netiks – reikia konstrukcijų. Manau, kad tam tikra investicija stabdo šito reikalo panaudojimą. Manyčiau, kad mūsų ir mentalitetas yra šiek tiek kitoks, negu Amerikoje“, - samprotavo VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjas.

Išeitis – kompostavimo dėžės?

Kad ir kaip bežiūrėtum į maisto atliekas, klausimas, kaip geriausia išnaudoti juose slypintį potencialą, lieka atviras. Jeigu maisto smulkintuvai daro didesnę taršą nei kuria naudą, maisto atliekas mesti į šiukšlių dėžę ir jas siųsti į sąvartynus – irgi ne išeitis.

VGTU dėstytojas M. Rimeika

Tokį daiktą galima būtų pavadinti žmogaus tingėjimo prietaisu – t. y. viską, ko aš nesuvalgiau lėkštėje, tingiu išrūšiuoti ir sumetu į kriauklę, įjungiu 220 voltų srovę, kažkas sumala, išmeta lauk ir nebėra kuo rūpintis. Tai yra tingumas, nes į nuotekas patenka didesni teršalų kiekiai.

„Vilniaus vandenų“ atstovas V. Kisielis svarsto, kad Lietuva suka teisingu keliu – kuriama sistema, kaip šalyje įdiegti kompostavimo konteinerius, kad maisto atliekos būtų verčiamos naudinga medžiaga. Tai įprasta praktika daugumoje Europos šalių.

„Dabar, kai yra statomos buitinių atliekų rūšiavimo stotys, bent jau Vilniuje pradėta statyti, ten ir būtų atskiriamos maisto atliekos ir atskirai tvarkomos. Bet ne per nuotekų tinklus. Iš jų tikrai galima išgauti ir dujas, ir iš tų dujų po to gaminti elektros energiją“, - sakė V. Kisielis.