Dažnai skaitome ir klausome apie ekologinę gamybą Lietuvoje, tačiau dažniausiai informacija apsiriboja lietuviškomis naujienomis. O kaip yra Europoje? Su kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais susiduria europiečiai? Ir kur yra Lietuva ekologinės gamybos kontekste, lyginant su Europa?
Alpių šalys
Pažymėtina, kad Alpių šalys itin stengiasi išsaugoti gražią gamtą, sveiką aplinką. Tam jos skatina įvairių aplinkos apsaugos priemonių naudojimą, tarp jų ir ekologinę gamybą. Viena iš pirmaujančiųjų Europoje ekologinio ūkininkavimo srityje yra nedidelė Alpių šalis - Slovėnija.
Slovėnijos plotas daugiau nei tris kartus mažesnis už Lietuvos, o gyventojų tik apie 2 mln., tačiau gamtos įvairove slovėnai nesiskundžia: keliaudamas nuo smėlėto Adrijos pajūrio iki snieguotų Alpių viršūnių praeini įvairiausias klimato juostas. Pajūryje – šiltas mediteraninis klimatas. Slovėnijai tenka apie 45 km Istrijos pusiasalio pakrantės nuo Karsto plokščiakalnio iki pat Triesto, kuris jau yra Italijoje. Adrijos pakrančių miestai ir vienas kitą keičiantys turizmo centrai, kavinės, klubai kazino, nuostabios pilys visada pasiruošę sutikti poilsiautojus. Kylant nuo jūros į kalnus, klimatas pereina į žemyninį. Slovėnijos Alpių slėniuose, žiemos šiltesnės nei pas mus: tik apie 0–2 laipsnius šalčio, o vasaros vidutinė temperatūra 18–23 laipsniai šilumos. Tuo tarpu kalnų viršūnes net ir vasarą dengia sniego kepurės.
Slovėnijos kalnuose, ypač Karsto zonoje, turistus vilioja begalės olų ir urvų, kurių priskaičiuojama per 6000, o 110 iš jų pritaikyti lankytis turistams. Toliau į Rytus, Slovėnijos kalnai palengva pereina į Panonijos lygumas ir ten daugiau dirbamos žemės. Tačiau jos Slovėnijoje nedaug, nes didesnę dalį šalies užima kalnai ir miškai. o likusios žemės didesnę dalį užima ganyklos. Tad ariamos žemės yra labai nedaug, tik 509 tūkst. ha, todėl Slovėnijoje, kaip ir visame šiuolaikiniame pasaulyje, iš žemės ūkio išgyvena nedaugelis žemdirbių, daugelis jų verčiasi kaimo turizmu. Papildomų darbo vietų sukuria ir mineralinių gydyklų sistema, nes rytinėje šalies dalyje esančių karštų, siekiančių net iki 730C, versmių gydančiosios vandens savybės žinomos nuo senovės Romos laikų.
Sąlygos žemės ūkio gamybai Slovėnijoje nėra labai palankios, tačiau ekologinė gamyba plinta sparčiai. Jei 1998 m. šalyje buvo sertifikuotas tik 41 ekologinės gamybos ūkis, o bendras sertifikuotas plotas tebuvo 400 ha, tai šiuo metu Slovėnijoje yra 2142 ekologinės gamybos ūkiai, sertifikuoti plotai sudaro 25,8 tūkst. ha arba 6 proc. visų žemės ūkio naudmenų, o metinė ekologiškų maisto produktų apyvarta – 4 mln. eurų. Daugiausia, apie 92 proc., visų sertifikuotų plotų užima pievos ir ganyklos, apie 6 proc. – ariama žemė, ir apie 1,5 proc. – sodai ir vynuogynai. Slovėnijos ekologiška žemės ūkio produkcija pasižymi didele įvairove, tačiau iki šiol ji parduodama tik vidaus rinkoje.
Kita Alpių šalis - Austrija taip pat dydžiu nepasižymi. Jos plotas – 83 tūkst. km², o ir iš šios teritorijos apie 80 proc. užima kalnai ir priekalnės. Dėl to šalis kartais vadinama „Alpių respublika“. Didžiąją kalnuotos šalies dalį, net apie 60 proc. visos šalies teritorijos, užima Rytinės Alpės. Kitą kalnuotą dalį sudaro Vakarų Alpės, jos aukštesnės už Rytų Alpes. Tik šalies šiaurės rytuose plyti kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos sienos virsta žemuma. Ten yra daugiau dirbamos žemės.
Turėdami, palyginti nedaug dirbamos žemės, austrai ją labai brangina ir sparčiai plėtoja ekologinę žemdirbystę. Ekologiško ūkininkavimo pradžia laikomi 1927 metai, tačiau ypač sparčiai ekologinių ūkių skaičius čia augo paskutinį dešimtmetį. Jei 1991 m. buvo sertifikuota tik apie 1,9 tūkst., tai jau 2007 m. buvo net 20 tūkst. ekologinės gamybos ūkių. Šiuo metu Austrijoje ekologiškai ūkininkauja beveik 9 proc. visų šalies ūkių, o sertifikuoti plotai sudaro 15,9 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Šalyje gana tolygiai vystoma tiek daržininkystė, tiek sodininkystė, tiek gyvulininkystė. Ten, kur yra dirbamos žemės, auginami rugiai, kviečiai, avižos, miežiai, kukurūzai, bulvės, cukriniai runkeliai, svarbų vaidmenį turi vynuogynai, taip pat sėjama grikių, linų, žirnių ir kt. kultūrų. Vis tik svarbiausia žemės ūkio šaka Austrijoje yra pieno ir mėsos gyvulininkystė. Ekologiški maisto produktai Austrijoje labai paklausūs ir sudaro net 5,3 proc. visų šalyje suvartojamų maisto produktų. Didžiąją dalį ekologiškų maisto produktų, kurių šalyje per metus parduodama už 739 mln. eurų, austrai pasigamina patys. Importuoja austrai apie 30 proc. ekologiškų maisto produktų, o kai kuriuos ir eksportuoja. 2007 m. šalies ekologiškų produktų eksportas sudarė 80 mln. eurų.
Nedidukė, tik 41 tūkst. km2 ploto, Šveicarija yra tarsi Europos širdis. Šiaurėje ji ribojasi su Vokietija ir Austrija, rytuose su Lichtenšteinu, pietuose su Italija ir vakaruose su Prancūzija. Tai reiškia, kad Šveicarijoje susitinka svarbios Europos kultūros– to pasekmė vokiškai, prancūziškai, itališkai ir reto - romaniškai kalbantys regionai. Šveicarijai būdingas didelis gyventojų tankumas – 176 gyv./km2, o šalis laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Šveicarijoje įsikūrę daug stambių bankų, šalyje gaminami pasaulyje garsėjantys mechaniniai laikrodžiai, programinio valdymo staklės, matavimo prietaisai ir kiti aukštos kokybės gaminiai.
Žemės ūkiui Šveicarija – nelabai palanki šalis, tačiau šveicarai labai saugo tiek savo aplinką, tiek sveikatą, todėl šioje šalyje vis populiarėja ekologinė žemdirbystė. Šveicarijoje pagrindinis reikalavimas norintiems verstis ekologine žemdirbyste – žinios. Pagal Šveicarijoje galiojančias taisykles, kiekvienas pradedantis taip ūkininkauti privalo įgyti pagrindinių žinių. Todėl Šveicarijos ekologinės žemdirbystės instituto mokslo darbuotojai konsultuoja dažniausiai žemės ūkio mokslų dėstytojus, kurie vėliau moko ūkininkus. Beje, Šveicarijos vyriausybė šiam tikslui lėšų neskiria, todėl visos paslaugos yra mokamos. Nepaisant to, ekologinės gamybos entuziastų šalyje nestokojama. 2007 m. duomenimis šioje šalyje buvo sertifikuoti 6199 ekologinės gamybos ūkiai, bendras sertifikuotų ekologinių ūkių plotas siekė 116641 ha arba sudarė net 11 proc. visų žemės ūkio naudmenų, ekologiški maisto produktai sudarė 4,6 proc. bendro visų suvartotų maisto produktų kiekio, o šalies metinė ekologiškų produktų apyvarta siekė 789 mln. eurų. Šveicarijos ekologiniam ūkiui būdinga tai, kad visuose juose laikomi gyvuliai ir didelę dalį trąšų sudaro kompostuotas mėšlas, t. y. stengiamasi ūkyje išsiversti tuo, ką Dievas davė. Šveicarijos ūkininkai nenaudoja šviežio mėšlo kaip trąšos, nes jame daug piktžolių sėklų. Be to, jis privilioja daugelį augalų kenkėjų. Jie mėšlą kompostuoja, primaišydami kiaulpienių, ramunių, dilgėlių, valerijonų, kraujažolių ir ąžuolo žievės preparatų. Toks kompostas dar gali būti naudojamas ir kaip natūrali priemonė apsisaugoti nuo kai kurių ligų. Ši patirtis vertinga ir mums, nes kai kurie mūsų ūkininkai bando gauti gerus rezultatus ūkininkaudami be gyvulių ar naudodami šviežią mėšlą.
Centrinės Europos šalys
Pietunė mūsų kaimynė Lenkija – plotu viena didžiausių šalių Europoje. Lenkijos siena šiaurėje eina Baltijos jūra, pietuose natūralią sieną sudaro Karpatų grandinė su aukščiausiais Tatrų kalnais, rytuose valstybės siena tęsiasi palei Bugo upę, o vakaruose – palei Odrą ir Nysa Lužycka upę. Todėl šalies kraštovaizdis labai įvairus: nuo kalnų grandinės šalies pietuose iki vaizdingų ežerų šiaurėje bei šiaurės rytuose.
Lenkijoje vyrauja žemės ūkiui palankus vidutinis klimatas su šaltomis žiemomis ir šiltomis vasaromis, todėl artimiausi mūsų kaimynai sparčiai tobulėja ekologinės gamybos srityje. Jei 2001 m. Lietuvoje buvo 290 ekologinės gamybos ūkiai, o sertifikuoti plotai sudarė 6,5 tūkst. ha, tai Lenkijoje, kurios plotas 312,6 tūkst. km2, tebuvo 669 ekologinės gamybos ūkiai, o sertifikuoti plotai siekė tik 15 tūkst. ha. Šiandien sertifikuoti ekologinės gamybos plotai šioje šalyje užima per 309 tūkst. ha arba dvigubai daugiau nei Lietuvoje ir sudaro apie 2 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Ekologine gamyba verčiasi per 15 tūkst. ūkio subjektų. Atitinkamai pagaminama ir daugiau produkcijos, todėl beveik visoje šalyje klesti prekyba ekologiškais maisto produktais, o metinė apyvarta siekia 50 mln. eurų. Ekologiškus maisto produktus Lenkijoje, nežiūrint jų brangumo (ten jie apie du kartus brangesni nei įprasti), kol kas noriai išperka vietos gyventojai, žvelgiantys į gyvenimo perspektyvą. Ekologiškomis sėklomis lenkų ūkininkus aprūpina Ožarov Mazoviecki mieste, įsikūrusi daržininkystės ir sodininkystės firma PNOS, siūlanti kelių dešimčių pavadinimų ekologiškas daržovių sėklas.
Čekija - tai 78,8 tūkst. km2 ploto miškinga neaukštų kalnų ir aukštumų šalis Centrinėje Europoje, kurią natūraliai supa Čekijos arba Bohemijos kalnų masyvas. Tai – pramoninė agrarinė valstybė, turinti naudingųjų išteklių, todėl nuo seno ši šalis garsėja kaip išvystytas pramoninis kraštas. Kartu Čekijoje nuo seno gana aukštas ir žemės ūkio lygis, o 54 proc. teritorijos užima žemės ūkio naudmenos. Deja, intensyvus ūkininkavimas ilgainiui ėmė neigiamai atsiliepti maisto, kokybei, o kartais ir vartotojų sveikatai, todėl čia vis giliau leidžia šaknis ekologinė gamyba.
Ekologinės gamybos pradžia Čekijoje laikytina 1989 m., kuomet buvo sertifikuoti pirmieji ekologinės gamybos ūkiai, o 1990 m. buvo įkurta ekologinių ūkių asociacija, kuri pradėjo rūpintis ekologinės gamybos plėtra. Atsižvelgdama į tai, Čekijos žemės ūkio ministerija sukūrė teisines ir ekonomines priemones, įgalinančias remti ir plėtoti ekologinį ūkininkavimą. Tai davė puikius rezultatus - šalis tapo ne tik viena iš pirmaujančių Vidurio Europoje, bet ir pasaulyje. Jei 1998 m. Čekijoje tebuvo 348 ekologinės gamybos ūkiai, o sertifikuoti plotai tesiekė 71621 ha, tai iki 2009 m. buvo sertifikuota 2228 ekologinės gamybos ūkiai, o bendras sertifikuotas ekologinės gamybos plotas siekė 296379 ha sudarė beveik 9 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų. Daugiausia ekologinės gamybos ūkių yra Moravijoje ir pietinėje Bohemijoje. Tiesa, jei lyginsime šią šalį su Lietuva, turime pažymėti, kad Čekijoje didelę sertifikuotų plotų dalį sudaro žalienos, kurios neskatina prekinės produkcijos gamybos, tačiau prekyba ekologiškai produktais čia kur kas populiaresnė nei pas mus. Jei 1999 m. galima buvo nusipirkti tik ekologiškos jautienos (prekybos centre AHOLD), tai šiuo metu ekologiškais grūdais ir jų produktais, žirneliais, žolės ir prieskoniais, vynu, sūriais jau prekiauja per 200 parduotuvių, prekybos centrų ir kt. Pažymėtina, kad pienas, mėsa ir kiaušiniai Čekijoje dažniausiai parduodami tiesiai iš ūkių.
Čekijos kaimynė Slovakija, užimanti tik 48,9 tūkst. km2 - labai jauna šalis, atsiradusi tik praėjusio šimtmečio pabaigoje. Tai – kalnų šalis, todėl jos klimatas yra vidutinis, su vėsiomis vasaromis ir šaltomis, debesuotomis ir drėgnomis žiemomis. Šalies reljefas labai įvairus, o jos kraštovaizdyje dominuoja kalnai. Todėl, suprantama, didžiąją jos teritorijos dalį užima kalnai ir miškai, ir dirbamos žemės nelabai daug. Be to, pažymėtina, kad Slovakija po Antrojo pasaulinio karo, dar būdama Čekoslovakijos sudėtyje, neteko Užkarpatės su 12,8 tūkst. km2 teritorijos ir daugiau nei milijonu gyventojų, kurioje yra žymi dalis žemdirbystei palankių plotų.
Atsižvelgiant į pasaulines tendencijas Slovakijoje sparčiai plėtojama ekologinė gamyba. Jei 2003 m. šalyje buvo sertifikuota 35302 ha arba 2,4 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tai 2009 m. šie skaičiai jau pakilo atitinkamai iki 112314 ha arba 6,3 procento. Tačiau ekologinės gamybos ūkių skaičius nėra didelis: tuo užsiima per 400 ūkių. Todėl būdingas šios šalies bruožas yra stambūs - iki 600 ha ūkiai, o. beveik visą ekologišką produkciją ši šalis, kaip ir Vengrija, eksportuoja neperdirbtą, todėl metinė šalies ekologiškų maisto produktų vidaus apyvarta tik 4,3 mln. eurų.
Į pietus nuo Slovakijos - 93 tūkst. km2 ploto Vengrija, esanti pačiame Europos centre. Tai – lygumu šalis, kuri Šiaurėje ribojasi su Slovakija, rytuose su Ukraina bei Rumunija, pietuose su Kroatija, vakaruose su Slovėnija ir Austrija. Vengriją sudaro trys istorinės sritys. Rytinėje dalyje plyti Alfeldas arba Didžioji Vengrija, į šiaurės vakarus nuo jo Kišolfeldas arba Mažoji Vengrija, o į pietus – Dunantalis. Apie 88 proc. Vengrijos teritorijos sudaro lygumos, palankios žemės ūkiui, tačiau ne visur jos derlingos. Pavyzdžiui, Alfelde dirvožemiai įdruskėję, nederlingi, o dalis žemių, net apie 320 tūkst. ha, yra drėkinama. Vengrijos laukuose daugiausia pamatysi auginant kukurūzus, kviečius, cukrinius runkelius, saulėgrąžas, kanapes. Ypač reikšmingos šalies žemės ūkiui sodininkystė, daržininkystė, vynuogininkystė. Jų produkcija sudaro bene trečdalį viso šalies žemės ūkio eksporto. Tačiau paskutiniu metu Vengrijoje keičiasi požiūris į žemės dirbimą - vis didesnio dėmesio sulaukia ekologinė gamyba.
Ekologinio ūkininkavimo pradžia Vengrijoje laikomi 1980 m., kuomet pirmuosius jos ūkius sertifikavo olandų sertifikavimo institucija SKAL, o jau 1987 m. Vengrija tapo IFOAM narė ir 1995 m. gavo IFOAM akreditaciją. Tai buvo pirmoji šios organizacijos narė iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Tokios iniciatyvos rezultatai akivaizdūs: 1998 m. Vengrijoje buvo sertifikuoti 256 ūkiai, 2001 m. – 1040 ūkių, o 2007 m. – 1242 ekologinės gamybos ūkiai. Atitinkamai didėjo ir sertifikuoti plotai: 1998 m. – 28 tūkst. ha, 2001 m. – 105 tūkst. ha, o 2009 m. – 122,8 tūkst. ha arba 2,9 proc. visų žemės ūkio naudmenų, ekologine gamyba verčiasi 1614 ūkių. Dauguma ekologinės gamybos ūkių stambūs, dalis jų specializuojasi vienoje ar kitoje srityje, tačiau daugelyje ūkių vyrauja augalininkystė.
Apie 80–90 proc. ekologiškų produktų vengrai tiekia užsienio rinkai, o 2007 m. bendra ekologiškų produktų eksporto apimtis siekė 15,4 mln. eurų. Ekologiškus produktus Vengrijoje perdirba apie 30 įmonių, tačiau didesnė produkcijos dalis parduodama neperdirbta, todėl ir patys vengrai pripažįsta, kad jų šalyje reikia kelti perdirbimo lygį.
Vis giliau šaknis leidžia ekologinis gamybos būdas ir Ukrainoje. Kadangi didžioji Ukrainos dalis plyti Rytų Europos lygumos pietvakariniame pakraštyje, šalyje vyrauja žemyninis vidutinių platumų klimatas. Ukrainoje yra išvystyta galinga pramonė, tačiau žemės ūkis joje išliko labai svarbi ūkio šaka, nes daugiau nei du trečdalius šalies teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, kurios beveik visos yra juodžemio zonoje. Iš 42 mln. ha naudmenų, net 34,2 mln. ha sudaro ariama žemės, 4,5 mln. ha ganyklos ir 2,2 mln. ha pievos.
Sovietmečiu Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, žemė buvo be atodairos išnaudojama ir labai nualinta. Tapę savo žemės šeimininkais, ukrainiečiai į gyvenamą aplinką ėmė žiūrėti kur kas atsakingiau ir ėmėsi plėtoti ekologinę gamybą. Ekologinio ūkininkavimo pradžia Ukrainoje, kaip ir pas mus, galima laikyti 1990 m., tačiau jos plėtros tempai nuo mūsų gerokai skiriasi. Jei Lietuvoje 2003 m. buvo sertifikuota beveik 700 ūkių, tai Ukrainoje tokių tebuvo tik apie 70. Tačiau ukrainiečiai mus pralenkė savo požiūriu į ekologinę gamybą kaip į verslą. Jų ekologinės gamybos ūkiai stambūs, o vidutinis jų dydis siekia daugiau kaip 3000 ha. Bendras sertifikuotų plotų dydis Ukrainoje 2009 m. buvo 269984 ha arba dvigubai didesnis už mūsiškį, nors apie paramą už ekologinę gamybą ten net nekalbama. Tačiau turint mintyje Ukrainos dydį, šie plotai, aišku, tokiai šaliai aiškiai per maži, nes sertifikuota ir ekologinei gamybai naudojama tik apie 0,65 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Daugiausia sertifikuotų plotų yra pietinėje Ukrainos dalyje – Odesos ir Chersono srityse, taip pat centrinėje Ukrainoje – Poltavos srityje ir Vakarų Ukrainoje – tai Lvovo, Ternopolio sritys bei Užkarpatė. Taip atsitiko todėl, kad didžiojoje sertifikuotų plotų dalyje auginama produkcija skirta eksportui. Mat ukrainiečių ūkius sertifikuoja sertifikavimo organizacijos iš užsienio, turinčios šalyje savo atstovybes arba dirbančios pagal ilgalaikius tarptautinius projektus, o vėliau į šias šalis eksportuojama ir išauginta produkcija.
