Analizė: klimato mokslas per metus apibrėžtas iš naujo

Per dvylika mėnesių nuo klimato kaitą stebinčių mokslininkų tarpusavio susirašinėjimų paviešinimo aplinkosaugos debatuose įvyko esminių pokyčių. Tokią Mike‘o Hulme‘o, Rytų Anglijos universiteto Aplinkos mokslų mokyklos profesoriaus, analizę publikuoja „The Guardian“.

Prieš metus daugiau nei tūkstantis elektroninių laiškų tarp to paties Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų skyriaus mokslininkų bei jų užsienio kolegų buvo neteisėtai įkelti į serverį Rusijoje. Juose būta citatų, kurios sukėlė abejonių, jog duomenys apie klimato kaitą buvo tyčia keičiami, kad atrodytų grėsmingesni, nei yra iš tiesų. Laiškus rašę tyrėjai buvo vieni iš keleto svarbiausių šios srities atstovų pasaulyje. Visa istorija su kaltinimais dėl apgaulės greitai paplito internete, o netrukus ją pastebėjo ir didieji žiniasklaidos kanalai. Po atlikto tyrimo buvo paskelbta, jog pasipiktinimą ir įtarimus sukėlusios tyrėjų frazės laikytinos iškraipytomis dėl nepateikto viso konteksto. 

M. Hulme'as

Išpūstas optimizmas turėjo sprogti ir elektroninių

laiškų

paviešinimas tapo jį pradūrusiu smeigtuku.

M. Hulme‘as rašo, jog po to „įvyko dideli pokyčiai klimato moksle, diskusijose apie klimatą ir klimato politikos formavime“. Jis akcentuoja, jog būtent 2009 metų rudenį buvo kilusi vilčių banga, kad pasaulio lyderiai, gruodį susirinkę į aukščiausio lygio Kopenhagos konferenciją, pakeis pasaulį ir klimatą visiems laikams. Tikėtasi, jog bus smarkiai pasistūmėta tariantis, kuo pakeisti po poros metų galioti nustosiantį Kioto protokolą. Tuometis britų premjeras Gordonas Brownas pareiškė, kad Kopenhagos konferencija yra paskutinis šansas pasiekti susitarimą, ryžtingai veikti buvo raginamas ir JAV vadovas Barackas Obama.

„Niekas prieš 12 mėnesių nesiūlė peržiūrėti Nobelio taikos premija įvertintos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC), pagrindinės Jungtinių Tautų (JT) klimato mokslų institucijos, veiklos. Skeptikų balsų, nors ir garsių, niekas iš tiesų nesiklausė. Šis išpūstas optimizmas turėjo sprogti ir elektroninių laiškų paviešinimas tapo jį pradūrusiu smeigtuku“, - rašo M. Hulme‘as.

Jis rikiuoja, jog per po to sekusius metus pasikeitė trys esminiai dalykai.

„Pirma, įvyko pastebimų pokyčių klimato mokslo praktikoje. Ryškiausias – kai kurių esminių stebėjimų duomenų, kuriuos pasitelkus nustatomi klimato kaitos pokyčiai, atvėrimas ir įvertinimas iš naujo“, - rašo M. Hulme‘as.

Be kitų veiksmų, Didžiosios Britanijos meteorologijos tarnyba vadovauja išsamiai tarptautinei 150 metų apimančių sausumos ir jūrų temperatūrų duomenų analizei, o Karališkoji draugija išleido naują klimato mokslo vadovą, kuriame atskiria „aspektus, dėl kurių yra susitarta“, „aspektus, dėl kurių tęsiasi diskusijos“ ir „aspektus, kurie dar nėra pakankamai gerai suprasti“.

„Šių pasvarstymų apie mokslą tikslas buvo pademonstruoti skaidrumą ir atkurti pasitikėjimą“, - vertina M. Hulme‘as.

Antras pokytis, anot jo, tas, kad nuo paprasto požiūrio: „Štai mokslininkų sutarimas, o dabar sukurkime klimato kaitos politiką“, buvo pereita prie mažiau apibrėžto: „Koks skirtingų politinių vertybių, nevienodų žmogiškų idealų ir atsirandančių mokslinių įrodymų derinys gali padėti vystyti klimato kaitos strategijas?“.

„Pastarųjų metų įvykiai galutiniai palaidojo nuomonę, kad mokslinės prognozės apie klimato kaitą ateityje gali būti užtikrintos ar tiek tikslios, jog priverstų sukurti globalią klimato kaitos politiką“, - aiškina klimato kaitos profesorius.

Anot jo, trečias „ir turbūt labiausiai dramatiškas dalykas“ yra tas, kad Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencijos kūrimo procese nuostabiai greitai išgaravo tikėjimas – vietoje prieš Kopenhagos konferenciją vyravusių lūkesčių, jog valstybės kovoje su klimato kaita prisiims įsipareigojimus, į dabar Kankune vykstantį susitikimą pažvelgta pragmatiškai ir pagrindiniai principai tėra pabrėžti klimato įtaką inovatyviai politikai, pripažinti būtinybę plėtoti naujas investicijas į netaršią energetiką bei vystyti partnerystę kitais būdais, o ne išimtinai pasitikint vien JT procesais.

M. Hulme‘o vertinimu, praėjusieji dvylika mėnesių akivaizdžiai parodė, kad socialinė, politinė ir kultūrinė dinamika aplink klimato kaitos idėją yra labiau nepastovi nei pats daugialypis klimato virsmas.

Anot jo, klimato kaitos politikos formavimas nepalengvės ir kai kai IPCC 2013 metais pateiks naują mokslinių žinių vertinimą, nes „mokslui tampant labiau kompleksiškam ir į aikštę žengiant tokioms strategijoms kaip klimato geoinžinerija, tolesnis politikos susiskaidymas gali būti neišvengiamas“.

„Tačiau jei šis susiskaidymas atspindi pilnas, nepilnas ir dar negalutines žinias apie ateitį, kuriomis disponuoja žmonės, tada klimato politika geriau atspindės tikrovę. O tai, manau, gali būti neblogai“, - teigia M. Hulme‘as.