Šaltą šių metų sausio mėnesį į Lietuvą atkeliavo trys rytų karaliai – trys kinų mokslininkai, vadovaujami tos valstybės Pluoštinių augalų instituto direktoriaus pavaduotojo profesoriaus Gong Guzango. Jie neatvežė nei aukso, nei smilkalų, tačiau noriai lankėsi Aleksandro Stulginskio universitete, Žemdirbystės ir Sodininkystės institutuose, Upytės bandymų stotyje, ypač domėjosi linų auginimo technologijomis, linų selekcija, naujausiomis mūsų mokslininkų išvestomis linų ir kitų pluoštinių augalų veislėmis.
Politinių audrų drebinamoje Lietuvos padangėje kinų mokslininkų kelionę nedaug kas tepastebėjo. Bet ji dėl to netapo mažiau svarbi. Kinijos, tos milžiniškos ir turtingos valstybės verslininkai suprato, kad pirkėjams jau pabosta sintetiniai audiniai ir drabužiai, tad ieško būdų, kaip plėtoti natūralių pluoštinių augalų auginimą ir perdirbimą.
Kodėl kinų mokslininkai atvyko į už kelių tūkstančių kilometrų esančią nedidelę mūsų valstybę? Galima neabejoti, kinų selekcininkai žino, kur važiuoja. Lietuvos klimatas puikiai tinka auginti linus, kanapes, kitus pluoštinius augalus. Sako, tie rytų išminčiai labai susidomėjo ir Lietuvoje tiriamomis pluoštinių dilgėlių auginimo galimybėmis.
Mūsų specialistai linų selekcijos baruose darbuojasi be pertraukos nuo 1922 metų. Selekcininkų bandymų nenutraukė net vokiečių okupacija, kolūkinės sistemos griūtis. Tiesa, dabar, kai susidomėjimas linais sumažėjęs, ir selekcininkų veikla tapo kuklesnė. Vis dėlto Lietuvos selekcininkų kraitis įspūdingas – per 90 metų nenutrūkusio darbo laikotarpį išvesta 21 linų veislė, ne tik dainose apdainuotų mėlynžiedžių linelių, bet ir modernesnių, derlingų baltažiedžių. Penkios pluoštinių linų veislės įrašytos į Europos Sąjungos katalogą.
Tarybmečiu linai vadinti technine kultūra. Ja privalėjo auginti 20 rajonų kolūkiai. 1989 m. buvo pasėta 27,5 tūkst. hektarų linų, kaip regime, pustrečio karto mažiau negu tarpukario laikais. Tačiau didžiausius praradimus linininkystė patyrė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Atsiliepė kolūkių griūtis, linų auginimo ir perdirbimo technikos prichvatizavimas, neįprastai karštos 1992 ir 1994 m. vasaros, o dabar linų augintojams nepalanki Europos Sąjungos žemės ūkio subsidijų politika. Už hektarą pluoštinių linų skiriama 587, už hektarą sėmeninių – 400 litų tiesioginė išmoka, arba panašiai tiek, kiek ir už hektarą grūdinių, nors linus auginti kur kas sudėtingiau.
Apskritai sunku suprasti Briuselio biurokratus. Pavyzdžiui, noriai skyrė 4 milijonus litų lūšių ir apuokų veisimo nelaisvėje programai. Viso labo subrandinta 14 lūšių ir 20 apuokų, kiekvienam gyvasčiui mestelėta vos ne po 30 tūkstančių, o linams, kurie, kaip sakoma, yra ir maistas, ir vaistas, pinigų pagailėta.
Taigi linus auginti ūkininkams ekonomiškai neapsimoka, kur kas paprasčiau ir pelningiau sėti rapsus. Todėl vasarą geltonuoja didžiuliai rapsų plotai, o linų laukeliai reti ir mažučiai. Pernai mūsų šalyje auginta apie 500 hektarų sėmeninių linų ir tik 36 ha pluoštinių. Didžiausias linų auginimo entuziastas Širvintų rajono Bagaslaviškio seniūnijos ūkininkas Bronislavas Vožteris, kartu su sūnėnu Mindaugu kasmet sėjantis maždaug po 75 hektarus linų, iš sėmenų gaminantis vadinamą šalto spaudimo aliejų. Teko stebėti tą procesą, kai iš įrenginio, primenančio didžiulę mėsmalę, srovena riebi gintarinė srovė. Šaltai spaustas aliejus išsaugo visus vitaminus ir kitas vertingas medžiagas, todėl perkamas vos ne kaip vaistas – už 350 gramų buteliuką Vilniuje mokama net 10 litų. Beje, tarybmečiu vaistinėse buvo pardavinėjamas iš sėmenų gautas linetolis, tais laikais bene populiariausias vaistas nuo aterosklerozės.
Vilniaus Kalvarijų turgavietėje šaltai spaustą aliejų po 11 litų už puslitrį pardavinėja kai kurie Kauno rajono ūkininkai. Tik neaišku, ar jis neatskiestas rapsų aliejumi. Tačiau daugiausia suvalkietiškai „tikro“ iš įkaitintų sėmenų aliejaus išspaudžia Vilkaviškyje esanti Rasos Gudaitienės įmonė. Rūpestingai prižiūrimas vokiškas aliejaus spaudimo presas tarnauja nuo 1927 metų. Sėmenų aliejaus mėgėjai į Vilkaviškį važiuoja net iš Kauno, Vilniaus, moka po 11 litų už pusės litro butelį. Pirkėjai galime tik apgailestauti, kad kol kas lietuviškas sėmenų aliejus brangesnis negu graikiškas alyvuogių.
Specialistai teigia, kad lininiai audiniai turi antiseptinių savybių, yra nepakeičiami alergijų kamuojamiems žmonėms. Pernai Jonavos tekstilės fabriko „A grupė“ gavo užsakymą Suomijos armijai išausti 15 tūkstančių didelių lininių rankšluoščių, nes jie gerai masažuoja kūną, puikiai sugeria drėgmę. Turkijos verslininkai užsakė vaikiškų lininių drabužių, chalatų.
Plungės rajone esanti Felicijos Daukšienės individuali įmonė „Linomeda“ keli metai siuva linines staltieses, vonios rankšluosčius, patalynę, moteriškus lino drabužius. Įmonės gaminius perka vokiečiai, austrai, švedai, italai, netgi japonai. Tik mūsų įmonės linų pluoštą turi pirkti užsienyje, dažniausiai Baltarusijoje. Dėl pabrangusios užsienietiškos žaliavos pernai AB „Linas“ įmonių grupė gavo kur kas mažiau pelno negu ankstesniais metais, nors lininių gaminių pardavė už 33,75 milijono litų. Nors iš Batkos mėgstame pasišaipyti, bet jam reikalaujant kaimyninėje šalyje kasmet auginama apie 80 tūkst. hektarų linų, sėkmingai eksportuojamas jų pluoštas, siūlai. Europos Sąjungos statistikos agentūros duomenimis, 2010 m. Prancūzijoje auginta 54,6 tūkst ha, Belgijoje – 11,4, Nyderlanduose, kur žemė ypač brangi, – 2 tūkst. ha pluoštinių linų. Galime nebent lietuviškai pasidžiaugti, kad ir mūsų kaimynų lenkų ūkininkai pluoštinių linų sėja mažiau negu 1 tūkst. hektarų.
Agr. T. Šidiškis, anais laikais nagrinėdamas lininkystės ateitį, sūlė plėtoti linų auginimo ir perdirbimo kooperaciją, įsteigti valstybinį linų prekybos centrą. Suprantama, tie pasiūlymai, laikraštyje pateikti likus 42 dienoms iki Lietuvos okupacijos, liko neįgyvendinti. Bet jie aktualūs ir dabar. Sakykim, prie gerų norų galėtų atsirasti Širvintų regiono linų auginimo kooperatyvas. Tada ir B. Vožteriui būtų linksmiau gyventi, nereikėtų linų stiebelius smulkinti ir užarti, o kartu su kolegomis apsimokėtų vežti į Jurbarką perdirbti. Klaipėdos rajono Kretingalės žemės ūkio bendrovės vadovai skundžiasi, kad jau pagret dvi žiemos iššalo derlingi žieminiai rapsai, pernai 480, o šią žiemą – 208 ha. Vien šiemet bus patirta apie 1,5 milijono litų nuostolio. Panaši bėda šią šaltą žiemą ištiko Kretingos, Skuodo, Šilutės rajonų ūkininkų rapsų pasėlius. Gal trečiais metais geriau būtų imtis linų auginimo? Juk pajūrio kaimai, ypač Kretingos kraštas nuo seno garsėjo savo sumaniais linininkais.
Lietuvos linų selekcininkai, kuriuos atrado kinų mokslininkai, kaip minėta, turi išvedę daug puikių linų veislių, atsparesnių ligoms ir kenkėjams negu išgirtosios prancūzų ar belgų linų veislės. Tačiau didžiausia bėda ta, kad kol kas nėra sėklininkystės firmos, kuri daugintų geriausių lietuviškų veislių sėklą. Upytės bandymų stoties darbuotojai kinams tegalėjo lauktuvių įteikti tik keliolika gramų naujausių veislių sėklų, o iš firmos galbūt būtų nupirkę keliolika tonų.
Linininkystei plėtoti reikia investicijų, o pinigų, kaip žinia, visada trūksta. Tik ne visiems. Žiūrėkit, kokie gražūs Žemės ūkio ministerijos rūmai, visą kvartalą užima. Prieš kelerius metus, D. Prunskienės ministeriavimo laikais, tie rūmai buvo smagiai atnaujinti, kaip buvo rašoma, net 70 milijonų litų nepagailėta. Suprantama, valstybės tarnautojams reikalingos normalios darbo sąlygos, tik kankina klausimas: jei nebūtų pristigę kuklumo, gal ir pusės tos sumos būtų pakakę. Už sutaupytus 35 milijonus galėtum naujausia technika aprūpinti ir ant kojų pastatyti bent pora linų auginimo kooperatyvų. Tik gaila, prioritetas buvo žvilganti ministerijos pastogė.
Bet grįžkime prie kinų. Š. m. kovo 19 d. „Lietuvos žinių“ laikraštyje buvo išspausdintas pokalbis su naujuoju Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje Liu Zengvenu. Ambasadorius, pasidžiaugęs gražia mūsų šalimi, sako, kad Kinijos verslas ieško kelių į Lietuvą, kad jį labai domina galimybės bendradarbiauti žemės ūkio, logistikos, telekomunikacijų ir turizmo srityse. Tai gal nebūkim išdidūs kaip plikbajoriai, pasiūlykim darbštiems kinams bendromis jėgomis įsteigti vieną kitą linų auginimo ir perdirbimo firmą ar kooperatyvą. Jei pakenčiame smarvę skleidžiančius danų kiaulių kompleksus, juk ten triūsia neblogai uždirbdami mūsų kaimo žmonės, gal nenumirtume regėdami su kinų investicijų pagalba Lietuvos laukuose melsvais ar baltais žiedeliais vilnijančius linų plotus. Kas žino, gal ateityje ir kinų armijai prireiktų purių lininių rankšluosčių. Ot tada gražaus darbo turėtų mūsų audėjai.
