Trečiakursė Agnė pedagoginę praktiką atliko Tenerifėje: tie trys mėnesiai buvo neįtikėtini – jaučiausi lyg kino filme

„Jeigu studijų metais neišvykote į užsienį, tai didžiausia jūsų klaida. Svečioje šalyje atlikta praktika gali tapti jūsų gyvenimo kelione. Tai būtiniau už būtina“, – sako Suomijoje pagal „Erasmus+“ programą studijavusi, taip pat studijų praktiką Vilniuje bei Tenerifėje atlikusi Agnė Staupelytė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos trečiakursės kitų metų stotelė – praktika Japonijoje, Tokijuje.

Šiemet, studijuodama trečiame kurse VDU, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką Tenerifėje įsikūrusioje Tarptautinėje Baltijos mokykloje (Baltic International School). Ikimokyklinukams ir pradinukams skirtoje tarptautinėje lietuvių mokykloje ji mokė vaikus anglų kalbos ir dailės.

Stiprino ir augino kaip asmenybę

Pačią vertingiausią patirtį studentė išsinešė ne tik tris mėnesius dirbusi su vaikais mokykloje, bet ir savaitgaliais pažindama Tenerifę: Agnė tyrinėjo šalį važinėdama automobiliu, ilsėjosi paplūdimiuose, motociklu vyko į kalnus, taip pat viena pati leidosi į sudėtingus piligriminius žygius.

„Žygiuose kalnuose nupėdindavau pėsčiomis po 15-20 kilometrų, kilau į kalnus aukštyn po 2-3 kilometrus. Teko įveikti smėlynus, uolas, tarpeklius, ištverti žvėriškus karščius. Bet tas jausmas, kai grįždavau išsekusi, perkaitusi, bet įveikusi tai, ką užsibrėžiau, stiprino ir augino mane kaip asmenybę. Įveikusi vieną sudėtingą žygį, kitą savaitgalį imdavausi dar sudėtingesnio. Įsimetusi į kuprinę sumuštinių ir kelis buteliukus vandens, vienumoje įveikiau 5 žygius.

Tie trys mėnesiai buvo neįtikėtini – jaučiausi lyg filme. Kai sunkiai kopi į kalną, lipdamas per tarpeklius, braudamasis pro kaktusus, vijoklius, ir kalno viršukalnėje, po kojomis skraidant ereliams, kerti sumuštinį... Ši patirtis padėjo man pažinti save ir išsigryninti, kas gi iš tiesų man gyvenime yra svarbu. Drąsiai galiu tai vadinti savo gyvenimo kelione“, – apie tris mėnesius, praleistus didžiausioje iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, pranešime žiniasklaidai pasakojo A. Staupelytė.

Be išmaniųjų įrenginių

Studijuodama pirmame ir antrame kurse, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką mokyklose Vilniuje. Būdama trečiame kurse, ji pirmiausia žvalgėsi mokyklos, kuri būtų nutolusi nuo Lietuvos – tai jai atrodė puiki galimybė patyrinėti ir kitos šalies kultūrą. Tad labai apsidžiaugė Tenerifėje atradusi lituanistinę mokyklą – buvo įdomu apsilankyti Ispanijos vulkaninėje saloje, o ir sužavėjo mokyklos lietuviškumas, kadangi jis ir pačiai Agnei be galo svarbus.

Nuvykus į Tarptautinę Baltijos mokyklą, pirmiausia įspūdį paliko šiltas saulėtas oras ir vieta – mokykla įsikūrusi ant paties Atlanto vandenyno kranto.

„Vos atvykusi pradėjau mokyti darželinukus ir pradinukus lietuvių kalbos bei vesti jiems dailės pamokas. Kadangi dirbau ir su penkiamečiais, ir dešimtmečiais, pati jaučiausi baigusi puikią gyvenimo mokyklą, kaip bendrauti ir susikalbėti su tokio skirtingo amžiaus vaikais. Kaip man sekėsi? Manau, kad puikiai. Tai rodo jau vien tas faktas, kad man įėjus į klasę vaikai pradėdavo šaukti „valio, ir vėl Agnės pamoka“, – juokiasi pašnekovė.

Agnė stebėjosi, kad šioje mokykloje buvo vos vienas projektorius ir pora nešiojamųjų kompiuterių. Daugiau – jokios išmaniosios įrangos, naudojamos pamokų metu: „Šiandien, kai švietimo ekspertai nuolat akcentuoja, kad mokyklų skaitmenizacija yra vienas iš prioritetų, buvo keista, kad ši mokykla eina kitokiu keliu. Ir kas buvo nuostabiausia – net ir be šių įrenginių pedagogai bei vaikai yra be galo motyvuoti. Prisigalvodavome pačių įdomiausių veiklų, kurioms įgyvendinti visiškai nereikia technologijų. Tai rodo, kad ne įranga yra svarbiausia, o žmonės ir jų noras mokymąsi paversti įdomiu, įtraukiančiu procesu“.

Griežtai išbraukė šį sakinį iš savo žodyno

Paklausta, kokias įdomias veiklas organizavo tiek darželinukams, tiek pradinių klasių moksleiviams, A. Staupelytė prisipažįsta, kad praktikoje išbandė ir tas, apie kurią girdėjo iš dėstytojų ir kalbėjosi apie jas studijuodama VDU universitete.

Vaikams ypač patiko žaisti anglų kalba žaidimą „Alias“, kurti scenarijus, pasitelkiant istorijose pasirinkimų variantus A arba B, kurie ir nulemia istorijų eigą, taip pat atlikti įvairius eksperimentus, naudojant klijus, lęšių skysčius, sodą, druską, dažus, t.y. gaminti slaimą, saldainių namą, 3D modelio akvariumus, iš druskos tešlos lipdyti suvenyrus, daryti raižinius iš kiaušinių trynių, dėlioti japonų hieroglifus ir kt.

Pasak pašnekovės, labiausiai vaikai liko sužavėti žaidimais, kuriuose nereikia jokių technologijų – reikėjo intrigos, azarto, netikėtumo, eksperimentų. Jie norėjo išbandyti ir kurti tai, ko nėra matę, girdėję, čiupinėję.

„Iki tol net nebuvau pagalvojusi, kad, bendraujant su mažais vaikais, klaidinga pradėti pokalbį nuo prašymo „ar galėtumei padaryti tą ar aną“. Tokiu klausimu vaikams suteikiama galimybė pasakyti „ne“, prieštarauti, įsiveliama į bereikalingus ginčus ir diskusijas. Griežtai išbraukiau šį sakinį iš savo žodyno. Būtent ši mokykla mane išmokė sakyti vaikams „prašau padaryti tai ir tai“. Taip kalbant įvyko stebuklai. Vaikams tarsi nebelieka erdvės ginčytis ir jie padaro, ką reikia. Man pačiai tai buvo tarsi didelis nušvitimas: bendrauti su vaikais reikia trumpais, aiškiais sakiniais, švelniai įsakmia intonacija, o ne retoriniais klausimais“, – apie savo patirtį pasakoja A. Staupelytė.

Baimė ir nerimas, kaip mokiniai sutiks ir priims

Agnė neslepia, kad vykdama į Tenerifę jautė baimę ir nerimavo, kaip gi ją priims vaikai. Pasak jos, išvykti į svečią šalį, bendrauti su vaikais tris mėnesius ir matyti, kad jie nepriima, nemėgsta ir nenori su ja mokytis, atrodė kaip baisiausias košmaras. Tad tuo metu ji galvojo, kad pats svarbiausias jos tikslas – pelnyti vaikų simpatijas ir pasitikėjimą.

„Galvojau, reikia padaryti viską, ką galiu, kad ta meilė atsirastų. Kai atvažiavau ir pradėjau bendrauti su vaikais, buvo akivaizdu, kad man pavyko tą santykį užmegzti. Pamokose man buvo svarbiausia ne planas ar metodika, o užčiuopti, kas vaikams yra įdomu, įtraukti juos į mokymosi procesą. Vienai klasei buvo įdomiausias konstravimas, kitai – geografija ir kelionės, tad anglų kalbos mokėmės per kelionių pasakojimus, žemėlapius. Viskas, ką daviau vaikams, man grįžo su kaupu – mano pamokos jiems labai patiko“, – džiaugėsi A. Staupelytė.

Kadangi per tris mėnesius jaučiasi Tenerifę pilnai pažinusi, Agnė kitais mokslo metais tikisi išvykti atlikti praktiką į Japoniją, Tokiją.

Anot jos, universiteto suteikiama galimybė atlikti praktiką studentui yra neįkainojama dovana – tai puikus būdas pažinti kitos šalies kultūrą, pakeliauti, įgyti profesinės patirties: „Jei studijuodama Suomijoje lankiau kursus, rašiau rašto darbus ir gilinau teorines žinias, tai atlikdama praktiką Tenerifėje išmokau kur kas daugiau, nes mokiausi ne studijuodama universiteto auditorijoje, o darydama, semdamasi realios patirties. Mokydama vaikus ir matydama jų dėkingumą, džiaugsmą, susidomėjimą, klausiančias ir laimingas akis, praturtėjau patirtimi – to nepamiršiu visą gyvenimą“.