Uosto poveikis mūsų miesto gyvenimui, mano nuomone, per mažas. Mes taip įtikėjome uosto galia, kad pradėjome atsilikti nuo kitų šalies miestų. Tai rodo, kad uostas viso miesto „nepaveža“. Man labai keista, kad neturime patogaus susisiekimo su Kaunu, antru pagal dydį Lietuvos miestu. Klaipėdai tai didžiulis minusas“, – sako G. Kutka, Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos pirmininkas.

Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomojo direktoriaus, Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos pirmininko, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos lektoriaus G. Kutkos paprašėme atsakyti į keletą klausimų.

– Iš kur esate kilęs?

– Juokauju, kad gimiau ne Pakruojo dvare, o jo geležinkelio stotyje. Tėvelis buvo geležinkelininkas, mes turėjome butą geležinkelio stotyje virš keleivių laukimo salės. Man iki šiol traukinių dundėjimas – gražiausia muzika. Jeigu tik galiu, į Vilnių važiuoju traukiniu.

Vėliau pagal tėvelio paskyrimą pervažiavome į Tauragę. Nors buvome aukštaičiai (tėtis iš Utenos krašto, mama iš Ignalinos rajono), perėmėme žemaitišką gyvenimo būdą.

Tauragėje prabėgo jaunystė gainiojant futbolo kamuolį. Norėjau žaisti krepšinį, tačiau tokios sporto šakos ten nebuvo, todėl, persimetęs per petį „bucus“, eidavau į Tauragės „Tauro“ futbolo klubo treniruotes. Visos vasaros prabėgo kaime Aukštaitijoje. Aukštaitiškų šaknų nepamiršau. Man iki šiolei gražiausia aukštaičių tarmė.
FUTBOLO komandoje Tauragės „Tauras“. Gintautas Kutka pirmoje eilėje antras iš kairės.

– Kokius mokslus baigėte?

– Mane traukė ekonomika, miškininkystė, pedagogika. Pasirinkau studijuoti ekonomiką dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tik gaila, kad mokiausi valstybės santvarkos keitimosi laikais – mokėmės tarsi tarpinį variantą tarp planinės ir laisvosios ekonomikos. Buvęs dėstytojas Stasys Vaitiekūnas atnešė naujų vėjų į universitetą ir sugebėjo „užkabinti“ studentus. Atsimenu, kaip lyginome vandens ir šampano naudingumo vertes.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje ir kokios veiklos ėmėtės?

– Prieš atvykstant į uostamiestį, dar teko

tarnauti tarybinėje armijoje. Atvažiavau į Klaipėdą 1993 metais vienas, nes žmona dar krimto mokslus Vilniuje. Iš pradžių beveik 10 metų dirbau laivų agentu, ekspeditoriumi. Labai gera patirtis. Pagal tai, kaip nuleidžiamas laivo trapas, išmokau atpažinti, kokių tautybių jūrininkai sudaro įgulą, pažinti kapitonus, jų bendravimo specifiką.

Tai, kad mūsų „Meridianas“ pastatytas Suomijoje, pirmą kartą sužinojau iš suomių kapitono. Šį darbą dirbdamas supratau, kad kepurę reikia nusiimti ne tik įėjus į bažnyčią, bet ir į pasienio ar muitinės tarnybų patalpas. Niekas nemėgsta pasikėlusių, „kietų“ vyrukų. Jei toks pasirodysi, tarnybos užvaikys. Tokias gyvenimo pamokas dabar stengiuosi perduoti ir savo studentams.

Vėliau dirbau Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijoje. Prieš mane tai darė tokie korifėjai kaip Valentinas Greičiūnas, Vytautas Paulauskas, Algirdas Kamarauskas, kapitonas Sigitas Šileris. Iš pastarojo perėmiau darbą asociacijoje. Tvarkydamas darbo vietą radau gero vyno butelį. Pamaniau, kad kapitonas pamiršo pasiimti, tačiau paaiškėjo, kad specialiai paliko. „Kol skanausi vyną, mane prisiminsi“, – pasakė kapitonas.

Labai gerbiu jūros žmones. Jie paprasti, su savo tradicijomis, su savo pasauliu. Seniau išėjęs į jūrą žmogus praleisdavo 6 mėnesius, atitoldavo nuo gyvenimo žemėje, kur mes kažkur vis lekiame.

Krovos kompanijoms reikėjo tranzito įstatymo, inicijavome jo kūrimą. Tuo metu Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą. Tokį įstatymą turėjo tik Ukraina. Sunku buvo įrodinėti ministerijose tokio įstatymo poreikį, kai pats jo nemačiau.
Šeima

– Kodėl perėjote dirbti į Lietuvos laivų savininkų asociaciją? Su kokiomis problemomis ten susidūrėte?

– Joje dirbau nuo 2002 iki 2007 metų, o paskui nuo 2009 metų iki dabar. Laivyba – tarptautinis verslas ir jo specifika man įdomesnė.

Didžiausias klausimas – kaip įtikinti Vilnių pasirinkti jūrinę kryptį ir prioritetą.

Visada inicijuodamas teisės aktų pakeitimus stengiuosi surinkti informaciją, kaip vienas ar kitas klausimas yra reglamentuotas kitose valstybėse. Reikia pasinaudoti geriausia šalių patirtimi.

Jūsų laikraštyje buvo prasidėjusi diskusija dėl jūrininkų sveikatos tikrinimo tvarkos. 2014 m. atlikome milžinišką darbą, kol parengėme naują tvarką. Išanalizavome ES valstybių patirtį. Daugelyje jų yra nustatyta, kad vyresni nei 50 metų jūrininkai privalo kasmet pasitikrinti sveikatą. Mes suradome kompromisą. Iki tol mūsų jūrininkams sveikatą reikėjo tikrintis kasmet, neatsižvelgiant į jų amžių. Išanalizavome sergamumą ir rekomendavome Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti 45 metų ribą.

– Ar nebuvo sunku perprasti jūrininkų darbo specifiką?

– Į jūrininkų gyvenimą „įvedė“ senesnės kartos jūrininkams gerai žinomas šviesaus atminimo jūrininkas, vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos atkūrėjų Algis Mikalajūnas. Nors stovėjome skirtingose barikadų (aš laivų savininkų, jis – jūrininkų sąjungos) pusėse, nors tarp mūsų buvo didelis amžiaus skirtumas, bet tapome tikrais draugais. Kelios dienos prieš jam iškeliaujant iš šio pasaulio sutarėme, kad jis man dar paskambins. Iki šiol laukiu.

– Kaip jus vertina jūrininkai? Juk jūs ginate laivų savininkų interesus.

– Nors atstovauju verslo bendrovėms, nagrinėdamas klausimą nepasikliauju vien tik vadovų nuomone. Reikia žinoti ir darbuotojų, jūrininkų nuomonę. Dažniausiai tiesa būna per vidurį, todėl tenka ieškoti kompromiso.

Diskusijose paprastai vertinama, ką tu kalbi, ar turi argumentų, o ne tai, kam atstovauji. Laimi tas, kurio argumentai stipresni. Aš visada žiūriu iš verslo patrauklumo pusės. Supranti, kad turi būti geros darbo sąlygos, nes priešingu atveju nieko nebus.

– Ar didžiausias jūsų oponentas – Lietuvos jūrininkų sąjunga?

– Ir taip, ir ne. Mes dažnai spręsdami klausimus smulkmenose pamesdavome esmę. Man keistai skamba argumentas „taip yra tik Lietuvoje“. Dažniausiai tai tušti žodžiai, niekuo neparemti. O kai neturi rimtų argumentų, gali dar sakyti „Vilnius nieko nesupranta“, „jūrinius klausimus mato tik per pliažo prizmę“, naudoti klišę „tik jūrininkas gali žinoti, kaip sunku jūroje“ ir t. t.

Man patinka naujojo pirmininko Aleksandro Kaupo siekis pasukti Jūrininkų sąjungą kita kryptimi – skatinti jaunus žmones rinktis jūrines profesijas.
Su dukterėčia Saule.

– Kokius aktualius klausimus dabar sprendžiate?

– Labai sudėtingas ir kompleksinis neišspręstas klausimas – dienpinigių formalizavimas. Tačiau problema yra platesnė nei dienpinigiai. Tai – mažos pensijos. Taip paprastai dienpinigius paversti atlyginimo dalimi negalime, nes tokiu atveju darbdaviams sąnaudos išaugtų ne mažiau kaip 30-40 proc. Prarastume paskutinius laivus su Lietuvos vėliava.

Šio klausimo sprendimu yra daug suinteresuotų pusių – valstybė „Sodros“ asmenyje, laivų savininkai, vadovaujamos sudėties jūrininkai, jūreiviai, Lietuvos jūrininkų sąjunga. Kad ir kaip dėliotum, klausimo neišspręsi taip, kad visos suinteresuotos pusės būtų patenkintos.

Visada sakau jūrininkams, kad visų pinigų neišleistų vėjais. Dalį gautų pajamų reikia skirti savo pensijai kaupti ar sveikatos draudimui. Nuo 2018 metų pradžios darbdaviams pradėtos taikyti socialinio draudimo įmokų „grindys“. Jos ypač svarbios darbuotojams, kurie uždirba mažesnę nei minimali algą.

Problema, kad mūsų institucinės IT sistemos nėra lanksčios ir yra taikomos bendrai visiems dirbantiesiems, neįvertinančios specifinių aspektų. Todėl vieną mėnesį laivo vadovaujamos sudėties jūrininkai moka mokesčius nuo 5 000–8 000 eurų, o kitą jie nedirba ir negauna pajamų, bet darbdavys vis tiek turi mokėti socialinio draudimo mokesčius.

– Kiek metų jūs dėstote Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje?

– Esu dėkingas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovybei, kad jau gal net kokį dvidešimt metų galiu dėstyti būsimiems uostininkams laivų agentavimą. Žinoma, šiek tiek paliečiu ir laivybos klausimus. Norisi, kad studentai suvoktų, kodėl laivo stovėjimas toks brangus ir kt. Uoste dirbantys žmonės irgi turi suprasti, ką daro laivų agentai. Turiu galimybę pasidalinti patirtimi ir pasisemti iš studentų energijos, išgirsti jų nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais. Stengiuosi nebūti „sausu“ dėstytoju.

Skaitydamas studentų baigiamuosius darbus matau kiek kitokią realybę, nei ji pateikiama bendraujant su įmonių vadovais. Mano galva, kartais jiems pritrūksta noro pasirūpinti žmogumi. Vienoje didelėje logistikos kompanijoje žmonės nespėja papietauti, tai nėra gerai.

Dažnai lyginame užsienio ir Lietuvos kapitalo įmones. Lietuviams reikia daug uždirbti nežiūrint į nieką tam, kad sukauptų kapitalą. Vakarų kapitalas jau yra susiformavęs, nes tos šalys n metų turėjo kolonijas, turtėjo jų žmonės. Jie gali nusipirkti laivą. Lietuvoje mes turėjome butą, kolektyvinį sodą ir garažą. Užtat Vakaruose požiūris į žmogų šiek tiek kitoks nei pas mus.
Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

– Pastaraisiais metais pradėjote vadovauti Jūrinės kultūros koordinacinei tarybai. Kaip sekasi dirbti šioje srityje? Su kokiomis problemomis susiduriate?

– Žadama koordinacinę tarybą sujungti su Jūrinių ir vidaus vandenų reikalų komisija. Nežinau, kada tas procesas pajudės, nes pakeistiems nuostatams turi pritarti miesto Taryba.

Darbas nelengvas. Nuomonių yra visokių, visi nori pakalbėti, bet dažnai tai būna tik oro virpinimas. Norint ką nors padaryti reikia turėti nors šiek tiek pinigų. Pateiksiu pavyzdį. Prie Biržos tilto turime iš senų laikų pastatytą reklaminį stendą su laikrodžiu. Tai buvo „Klasco“ dovana miestui 750-ojo gimtadienio proga. Dabar jis jau pasenęs. Paprastai pasakius, reikėtų atnaujinti pasenusią informaciją. Turėtum pasamdyti žmogų, kuris parengtų planą, ką ten reikia padaryti. Tada Savivaldybė tikrai rastų lėšų tam informaciniam stendui pakeisti. Vien tik kalbėjimas ar raštų rašinėjimas nepasiekia tikslo.

– Kaip vertinate uosto ir miesto sąveiką?

– Deklaratyviai viskas gražu, bet realybėje – ne. Žiūrėkite, be investicijų į uosto infrastruktūrą, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija gali skirti lėšų tik privažiuojamiesiems į uostą keliams finansuoti. Svarstant uosto įstatymą Seime, siūliau praplėsti nuostatą ir leisti direkcijai finansuoti vidaus vandenų kelius, vedančius į uostą. Būtų galima finansuoti Danės upės išvalymą, o dabar lėšų turime tik studijoms atlikti.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad miestas po truputį keičiasi. Džiaugiuosi, kad atsiranda verslininkų, investuojančių mieste ir siekiančių ne tik pelno, bet norinčių kurti vertę. Čia norėtųsi išskirti Martino Gusiatino „Stemma group“ vykdomą „Memelio miesto“ projektą. Klaipėdoje mes turime problemą, kad daugelis įmonių akcininkų arba vadovybės atstovų negyvena mūsų mieste, tokiu atveju ir atliekami pinigėliai investuojami kituose miestuose. Neabejoju, kad reikia siekti į Klaipėdą privilioti kitas industrijas, kuriančias didelę pridėtinę vertę. Apskritai galėtumėme labiau ieškoti Klaipėdos išskirtinumo. Daug tikiuosi iš naujojo mero Arvydo Vaitkaus.
Visiems norėtųsi, kad kuo daugiau laivų plaukiotų su Lietuvos vėliava.

– Kokia jūsų šeima?

– Mano žmona yra viešųjų ryšių specialistė. Nelengvas darbas, romantikos nėra. Dažniausiai ten matomi konkurentų, kurie nelaimi, skundai. Ji iš Dzūkijos, ten gyvena uošviai netoli Nemuno, prie pasieniečių laivybos posto tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Ten dažnai lankomės. Dukra studijuoja doktorantūroje medicinos genetiką. Sūnus, tikiuosi, greitai baigs Kauno technologijos universitete IT studijas. Nors jis dar mokosi, bet jau dirba.

– Turite daug darbų, daug pareigų. Ar lieka laiko hobiui?

– Mano hobis – sodininkystė, pasikalbu su medžiais, mėgstu skiepyti juos. Savo sklype radau senų obelų, pradėjau eksperimentuoti ir kiekvienais metais kokį nors medį paskiepiju. Pasiėmiau skiepą iš Jono Sąlygos, bet man tos obels vaisiai nepatiko. Dabar perskiepiju, skiepysiu tol, kol patiks.

Kitas mano pomėgis – istorija. Studentams pasakodamas temą dažnai pradedu nuo istorijos. Man patinka, kai viskas sudėliota sistemiškai.