Jų istorija – kaip iš sėkmės vadovėlio: į Ispaniją atvyko tuščiomis kišenėmis, o dabar turi nuosavą nekilnojamojo turto verslą, stato šimtus tūkstančių eurų kainuojančius namus ir juos patys parduoda. Lietuviams priklausančioje įmonėje dirba trisdešimt žmonių. Projektų atsiranda vis brangesnių ir įdomesnių, todėl dirbti reikia daug, bet Kristina atvira: šiandien jie jau neturi kuo skųstis.
Verslininke tapusi Kristina į Ispaniją ieškoti laimės atvyko iš paskos savo pirmojo vyro. Tada dvidešimtmetė pajuto, ką reiškia nepriteklius ir sunkus darbas.
„Iš pradžių gyvenome viešbutyje. Vėliau teko nuomoti butą. Jame buvo spintelė, o spintelėje – daug konservuotų alyvuogių. Nors labai jų nemėgstu, bet valgyti norisi, pinigų nebeliko – reikia kažką daryti. Tas alyvuoges suvalgiau lyg skaniausią pasaulyje patiekalą“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja Kristina.
Apelsinų skynimas, bulvių rinkimas. Kristina ėmėsi bet kokio darbo, kad tik už jį mokėtų pinigus. Ispanų kalbos gerai dar nemokėjo, o be jos – kaip be rankų: geresnės vietos negausi. Galų gale ji tapo padavėja, atsirado pastovios pajamos, bet iširo šeima. Padavėjos darbą keitė darbas nekilnojamojo turto agentūroje, o gyvenimą pakeitė pažintis su dabartiniu vyru Andriumi, emigranto karjerą pradėjusiu statybose.
„Kaip šiandien atsimenu, atvažiavome su draugais pas ispaną paklausti, ar darbo turi. Pasitikslino, ar namus statyti mokame. Mes, žinoma, palinksėjome galvomis, o kai davė projektus ir sklypą – išsižiojome“, – taip apie darbų pradžią pasakoja dabar vienos didžiausių nekilnojamojo turto agentūrų vadovas.
