Su troleibuso vairuotoja Dalia lietingos dienos popietę susitikome troleibusų žiede Karoliniškėse. Netrukus buvau pakviestas į troleibuso vairuotojų patalpas. Iš Dalios apie troleibusus sužinojau daugybę įdomių dalykų, apie kuriuos niekada nepagalvodavau nei važiuodamas troleibusu, nei vakare nutilusiame mieste girdėdamas raminantį troleibuso ūžimą.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su troleibuso vairuotoja Dalia Puikiene. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Prieš kiek metų pirmą kartą vairavote troleibusą?
– Troleibusą vairuoti pradėjau prieš 23 metus, 1995-aisiais. Mano tėvelis troleibusų parke dirbo net 50 metų. Jis 10 metų buvo troleibuso vairuotojas, vėliau ėjo kitas pareigas. Pamenu, kai būdama vos šešerių sėsdavausi tėčiui ant kelių ir bandydavau vairuoti troleibusą. Galima sakyti, tapti troleibuso vairuotoja buvo mano vaikystės svajonė.
– Kokius mokslus esate baigusi?
– Esu baigusi Vilniaus prekybos mokyklą, politechnikumą, bet visada galvoje sukosi mintis, kad norėčiau dirbti troleibuso vairuotoja. Taip pat esu aštuonerius metus dirbusi vaikų darželyje auklėtoja.
– Kokius mokslus reikėjo baigti, kad galėtumėte vairuoti troleibusą?
– Esu baigusi specialius vairavimo kursus. Jie truko 3 mėnesius, po jų buvo praktika, tada jau vairavau keleivius vežantį troleibusą, bet kurį laiką šalia sėdėdavo ir vairavimo instruktorius. O paskui jau pradėjau vairuoti savarankiškai.
– Kaip jautėtės pirmą kartą vairuodama troleibusą be pagalbininko?
– Labai jaudinausi. Automobilį vairuoju seniai, bet vairuoti troleibusą buvo kur kas sudėtingiau. Pamenu, kai mokiausi vairuoti troleibusą, mano instruktorė pasiūlė iškart važiuoti į miestą. Tuomet vairuojant troleibusą atrodė, jog jis toks didelis, kad net užima dvi eismo juostas.
– Ar reikia atitikti kokius nors reikalavimus, kad galėtumėte vairuoti keleivius vežantį troleibusą?
– Yra troleibusų vairavimo kategorija, turėjau ją įgyti.
– Papasakokite apie savo įprastą darbo dieną.
– Iš viso yra dvi pamainos. Pirmoji vairuotojų pamaina dirba nuo maždaug 5 val. ryto iki 14–15 val. Antroji pamaina dirba nuo popietės iki vėlyvos nakties, kol troleibusai baigia darbą. Kai dirbu pirmoje pamainoje, atsikeliu apie 3 val. ryte, o 4.30 val. jau reikia būti darbe. Kadangi anksti ryte dar nevažiuoja viešasis transportas, galima į darbą atvažiuoti vairuotojus pavėžėjančiu autobusu. Atvykusi į darbą gaunu tos dienos kelialapį, taip pat dalyvauju medicininėje patikroje, per ją patikrinamas ir vairuotojų blaivumas.
Nuo rugsėjo mūsų troleibusų parkas pasipildė naujais troleibusais, visuose yra alkotesteriai. Atsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu važiuoju, mano darbo diena trunka nuo 8 iki 9 su puse valandos. Kaip minėjau, vairuotoja dirbu 23 metus, bet jau 10 metų vairuoju troleibusą, kuris važiuoja 9 maršrutu. Prieš tai trylika metų dirbau rezerve. Tai reiškia, kad vairuodavau troleibusą vis kitu maršrutu. Įprastai dirbu 4 dienas, tada turiu 2 laisvas dienas. Paskui vėl darbuojuosi 4 dienas.
– Ką manote apie lengvųjų automobilių vairuotojų kultūrą Vilniaus mieste?
– Pastebiu, kad vairavimo kultūra gerėja. Bet būna įvairių avarinių situacijų, pavyzdžiui, kai vairuotojai užlenda, daro staigius posūkius iš antros eismo juostos prieš troleibusą.
– Ar daug bendraujate su keleiviais?
– Su keleiviais bendraujame maloniai, bet pasitaiko ir nemalonių situacijų. Visai neseniai dėl mano darbo buvo parašytas skundas. Vienas žmogus pasiskundė, kad mamai su vežimėliu nenuleidau specialaus tiltelio. Nors ta mama manęs net neprašė pagalbos. Galbūt žmogui buvo bloga nuotaika ir jis savo pyktį išliejo pirmam pasitaikiusiam. Tačiau viską atperka geros emocijos. Štai kartą pajūryje su manimi pasisveikino moteris ir vėliau prasitarė, kad yra mano nuolatinė keleivė. Taip pat būna malonu, kai pagal grafiką turiu važiuoti, bet pamatau atbėgantį keleivį ir jo palaukiu. Tada puikias emocijas sukuria tiesiog pasakytas gražus žodis ar linktelėjimas galva.
– Į stoteles privalote atvažiuoti tiksliai nurodytu laiku. Ar sunku dirbti punktualiai?
– Jei troleibusas vėluoja, jo vairuotojui nepriekaištaujama, nes neretai daug laiko praleidžiame transporto spūstyse. Bet jei atvažiuojame į stotelę 3 minutėmis anksčiau, nei nurodyta troleibuso atvykimo grafike, už tai galime sulaukti net nuobaudos. Kadangi tuo pačiu maršrutu važinėju 10 metų, man problemų dėl punktualumo nekyla, bet pirmus metus dirbantiems vairuotojams visko pasitaiko.
– Ar jūsų kolektyve daug jaunų darbuotojų? Kaip jiems sekasi dirbti?
– Dažnai jaunam žmogui susidaro įspūdis, kad troleibuso vairuotojų darbas yra nesunkus, jie nieko nedaro, žiūri pro langą ir važinėja po miestą. Bet šiame darbe daug sunkumų. Dirbant pirmoje pamainoje reikia anksti keltis, o dirbant antroje pamainoje atvirkščiai – darbe užtrunki kone iki vidurnakčio, tai taip pat vargina. Pradedančio troleibuso vairuotojo atlyginimas – tik apie 500 eurų, tad dažnai su pirmais išbandymais darbe susidūrę jaunuoliai atsisako šio darbo ir eina kitur. Taigi pas mus jaunų darbuotojų mažai. Kadangi Lietuvoje pensijos nedidelės, yra dirbančių garbaus amžiaus vairuotojų.
– Ar dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad vairuoti troleibusą yra vyriškas, o ne moteriškas darbas?
– Iš tikrųjų nesu girdėjusi, kad kas nors man tokius žodžius taikytų. Manau, dabar vyrai ir moterys daug kur turi lygias teises. Bet turiu prisipažinti, kad kartais dirbant troleibuso vairuotoja tenka atlikti ir sudėtingus darbus. Troleibusams numatytu laiku atliekami techniniai patikrinimai, kartais tvarkomi stabdžiai, keičiami ratai. Po tokių darbų pirmam važiuojančiam troleibuso vairuotojui ar vairuotojai tenka su didžiuliu raktu patikrinti, ar tinkamai prisukti ratai. Būna, kad reikia ir man pačiai juos labiau priveržti. Metro ilgio raktu prisukti ratus, kuriuose yra po 10 varžtų, nėra lengvas darbas.
– Kaip įvertintumėte savo darbo sąlygas?
– Aš vairuoju 13 metų senumo troleibusą „Solaris“, jis yra greitesnis, gana komfortiškas, sėdynė yra prisitaikanti prie nugaros ir nekelia nepatogumų. Tačiau dauguma troleibusų yra senesnio modelio „Škodos“, kurioms apie 30 metų. Beje, nuo rugsėjo visi vairuotojai gavo darbines uniformas. Tokie valdžios sprendimai rodo, kad mes rūpime vadovybei, jie dėl mūsų stengiasi.
– Vilniaus mieste vis dar labai daug žmonių į darbą važiuoja ne viešuoju transportu, o savo automobiliais. Kaip manote, kodėl?
– Važiuoti automobiliu vis dar greičiau ir patogiau. Aš pati asmeniniais reikalais į miesto centrą dažniausiai važiuoju automobiliu. Sveikintina, kad Vilniuje atsiranda vis daugiau kelių, skirtų tik viešajam transportui. Tai leidžia viešajam transportui būti greitesniam. Tose vietose, kur nėra tik viešajam transportui skirtų A juostų, kartais kelis šimtus metrų piko metu tenka važiuoti 10–15 minučių. Šiuo metu daugiausia sugaištu važiuodama sostinės Šeimyniškių gatve, labai tikiuosi, kad padėtis pagerės. Rudenį į miestą išvažiuos nemažai naujų troleibusų, galbūt tai padarys viešąjį transportą populiaresnį.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Žinote, pasitaiko dienų, kai tiesiog džiūgauju dirbdama šį darbą. Pavyzdžiui, savaitgaliais keleivių troleibusuose būna nedaug, eismas taip pat ne toks intensyvus, tad įsijungiu mėgstamą muziką ir vairuoju su didžiuliu pasitenkinimu. Taip pat džiugina malonūs keleiviai, kurie bendraudami kelia puikias emocijas. Džiugina ir tai, kad dirbu puikiame kolektyve, su kai kuriais kolegomis bendraujame ir po darbo, kartu minime gimtadienius.
