Psichologė: kaip sąmoningumo praktika padėjo man išgyventi vyro mirtį ir išsigydyti sielos žaizdas

„2020 metų pradžioje nusižudė mano vyras – mano viso gyvenimo meilė. Jam buvo 34 metai. Jo savižudybė buvo visiškai netikėta. Jis paliko keletą priešmirtinių laiškų, iš kurių sužinojau, kad jis visą gyvenimą kentėjo nuo nerimo ir dvasinių traumų padarinių, tačiau savo jausmų aplinkiniams niekada neišduodavo. Likau viena ir turėjau su tuo susidoroti“...msn.com rašo psichologė Lenore Matthew.

„Vienu metu, po kelis metus trukusio susižavėjimo joga ir meditacija susidomėjau sąmoningumo praktika. Iš karto po vyro mirties visiškai pasinėriau į šiuos užsiėmimus. Tuo metu mano kūnas buvo ties riba ir man reikėjo rasti būdą, kaip bent kiek sušvelninti šoką nuo tokios sunkios netekties. Tačiau net neįsivaizdavau, kaip veiksmingai sąmoningumo praktika padės man išsigydyti sielos žaizdas ir susitvarkyti su savo jausmais.

Kaip sąmoningumas padeda pasijusti saugiai

Sąmoningumas – tai tokia proto būsena, kai pastebime viską, ką šiuo metu patiriame visais savo pojūčiais. Šią būklę galima pasiekti taikant įvairias technikas (pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus ar meditaciją).

Svarbiausias dalykas pradėjus praktikuoti sąmoningumą – išsilaisvinti nuo nuolatinio minčių srauto. Visas mintis, kylančias sąmoningos meditacijos metu, mes priimame jų neteisdami ir švelniai jas paleidžiame. Kiekvieną kartą, kai mūsų protas ima blaškytis, mes stengiamės vėl susitelkti ties lėtu ir tolygiu kvėpavimu.

Iš pradžių sąmoninga meditacija man padėdavo ypač sunkiomis akimirkomis.

Tais momentais, kad ir kur tai nutikdavo (laidotuvėse, parduotuvėje ar kitur), aš iš karto sustodavau, užmerkdavau akis, giliai įkvėpdavau, iškvėpdavau ir susikoncentruodavau į kvėpavimą.
Po kelių minučių (o kartais ir sekundžių) mano širdies pulsas sulėtėdavo, įtampa krūtinėje atslūgdavo ir panika praeidavo. Nukritus adrenalino lygiui, kiekvieną kartą pradėdavau verkti – taip išsilaisvindavo viduje susikaupę jausmai. Tai padėdavo man pasijausti saugiai, nepaisant visų gyvenimo negandų.

Mokymasis „būti“ su savo skausmu

Laikui bėgant sąmoningumo praktika iš būdo išgyventi virto metodu, padedančiu geriau suprasti savo pačios skausmą. Kiekvieną dieną tam tikru laiku pasiimdavau kilimėlį meditacijai ir kurį laiką ramiai sėdėdavau – tiesiog kvėpuodavau ir be jokio vertinimo stebėdavau, kas vyksta mano viduje.
Palaipsniui sąmoninga meditacija tapo priemone, leidusia man tiesiog būti vienai su savo skausmu. Susitelkdama į kūno pojūčius ir kylančias mintis, po truputį leidau sau išgyventi fizinį ir emocinį netekties skausmą.

Jaučiau sunkumą krūtinėje, pilvo spazmus, pulsuojantį galvos skausmą, sukąsdavau žandikaulius ir nevaldomai verkdavau. Ne ką silpniau jaučiau ir emocines išraiškas: tuštumos jausmą, sumišimą, pyktį, vienatvę ir patį giliausią ilgesį, kokį tik kada nors buvau jautusi.

Mane nuolat kankino vieni ir tie patys klausimai: „Kodėl to laiku nepastebėjau?“, „Kodėl jis neprašė pagalbos?“, „Kaip man dabar gyventi?“.

Su kiekvienu įkvėpimu stengiausi pripažinti šiuos pojūčius. Ir su kiekvienu iškvėpimu stengiausi juos paleisti – kiek įmanoma švelniau.

Laikui bėgant išmokau grąžinti dėmesį į dabartinį momentą: į savo kūną, kvėpavimą, tvirtą žemę po kojomis. Kažkur pasąmonėje vyko persitvarkymo ir gijimo procesas. Man reikėjo daryti tik viena – kvėpuoti.

Atpažinti ir išsigydyti sielvartą

Kiekvieną dieną kartojau šį pratimą, leisdama mintims kilti ir išnykti. Laikui bėgant pradėjau pastebėti, kad dėmesingo įsisąmoninimo praktika daro įtaką mano gyvenimui ne tik meditacijos metu.

Pradėjau aiškiau mąstyti. Kartais mane ištikdavo „nušvitimai“, kurie leisdavo daug geriau suvokti įvykių pasekmes. Supratau, kad savyje nešioju ne tik savo, bet ir savo vyro skausmą. Abu skausmai organizme reiškėsi skirtingai ir juos gydyti reikėjo skirtingais būdais.

Skausmas, kurį kėlė mano pačios kančia, buvo aštrus ir kunkuliuojantis arba reiškėsi kaip šoko ir nutirpimo būsena. Jaučiausi palikta ir išduota žmogaus, kurį mylėjau labiausiai pasaulyje. Mano pačios skausmas pasireiškė pykčiu, nuoskauda, bejėgiškumu, tuštuma ir sumišimu. Jis troško atsakymų.

Kai sugebėjau atskirti šiuos du skausmo tipus, mano gijimo procese įvyko lūžis. Sugebėjau atpažinti įkyrias mintis apie jo mirtį, kurios vis lįsdavo ir lįsdavo, ir išmokau į jas žvelgti produktyviau.
Dabar supratau, kokios gilios ir sunkios buvo jo kančios, ir tuo pačiu galėjau atsiriboti nuo vyro skausmo, kurio negalėjau išgydyti ar kontroliuoti.

Laikas judėti pirmyn

Kad įveikčiau sielvartą ir išgyvenčiau savo traumą, aš taip pat lankausi pas psichologą ir vaikštau į paramos grupę. Man padeda draugai ir šeima. Nepaisant to, svarbiausią vaidmenį toliau atlieka sąmoninga meditacija.

Ši praktika padėjo man išmokti valdyti stresą ir sunkiomis minutėmis apsaugoti savo kūną. Susitelkusi į kvėpavimą, aš sugebėjau įveikti reguliarius panikos priepuolius, kurie pačioje pradžioje, kai trauma buvo dar labai šviežia, galėjo turėti sunkių pasekmių. Be to, medituoti galima visada – dieną ir naktį, net kai nebūna galimybės kreiptis pagalbos ir paramos į artimuosius.“