– Nijole, kaip vertinate COVID-19 situaciją, kas, jūsų manymu, vyksta?
– Reikia kalbėti, kad mes turime krizinę situaciją, bet tikrai negalime verkti ir sakyti, kad išgyvename verslo krizę. Su verslo krize mes susidursime vėliau. Mes patiriame labiau socialinę krizę. Iš kitos pusės, turime puikią galimybę pasitikrinti, kas esame ir kaip veikiame visi kartu.
Kai tarėmės dėl pokalbio prieš šitą krizę, ruošėmės kalbėti apie platesnę vadovo ir verslo atsakomybę, ir tai yra labai aktualu ir labai svarbu. Vadovo ir verslo atsakomybė neturėtų baigtis vien pelno generavimu akcininkams, įsipareigojimu darbuotojams, ji turėtų būti platesnė.
Tam tikros apraiškos Lietuvoje jau yra: kalbame apie reputaciją, socialinę atsakomybę. Tačiau keletas įvykių versle ir verslo aplinkoje paskutiniais dvejais metais mums parodė, kad dažnai esame susiformavę įvaizdį, turime tam tikrus simbolius, žalius lapelius prisilipinę. Bet, ar iš tikrųjų elgiamės taip, kaip teigiame, kaip mums komunikacijos žmonės padėjo sukurti tą įvaizdį? Tikrai ne. Svarbu, kaip mes suvokiame organizaciją ir kokią pareigą jaučia įmonių savininkai, vadovai.
Todėl COVID-19 situacija mums yra pasitikrinimas. Tai yra testas, kiek mes atsakingi, kokius santykius turėjome su pavaldiniais, verslo partneriais. Viskas apsivertė, mes turime tartis, turime galvoti, kaip išgyvensim, taip pat labai atsakingai galvoti apie darbuotojų ir kitų aplinkinių žmonių saugumą.
Aš galvoju apie tris skirtingas kategorijas verslų, kurie susidūrė su skirtingais sunkumais. Tai yra tie, kuriems reikėjo visiškai uždaryti veiklą, tie, kurie paprašė darbuotojų dirbti iš namų. Tai irgi yra labai sudėtinga situacija, nes įmonių ir komandų vadovai turi skirti daug dėmesio palaikyti darbuotojų emocinę būseną, ne tik kontroliuoti rezultatą.
Tiek viešojo sektoriaus įstaigose, tiek gamybinėse įmonėse yra labai jautrus darbuotojų saugumas. Susirgus vienam darbuotojui gali būti užkrėsti kiti, gali tekti uždaryti įmonės veiklą. Čia jau yra vadovo atsakomybė, kaip jis pasiruošė su komanda, kad virusas neplistų. Turime faktų, kai viruso plitimas neapsiriboja įmone. Iš įmonės jis gali išeiti į miestelį, bendruomenę, iš bendruomenės jis gali nueiti į pačias jautriausias sveikatos vietas, slaugos ligonines ir panašiai. Tai rodo, kad mes visi susiję.
– Koks būtų vadovo prioritetas tokiose situacijose? Ar iššūkiai organizacijoje, ar dėmesys darbuotojui?
– Būtų labai lengva, jei turėtumėm tik vieną prioritetą. Krizinė situacija mums iškelia visą prioritetų kompleksą: kaip mes elgiamės su pavaldiniais, kaip užtikrinti jų saugumą. Turime rūpintis ne tik pavaldiniais, akcininkai taip pat turi tam tikrą atsakomybę. Vadovai turi spręsti daugybę dalykų ir galvoti, kaip bus toliau, kaip bus suvaldyta krizė. Tai dar viena atsakomybė ir atsakomybių ratas didėja.
Mes turime būti pilietiškesni ir kaip verslo, įmonių vadovai ir savininkai turime neužsimerkti ir suprasti, kas vyksta mūsų valstybėje ir kaip ji valdoma. Krizės metu turime labai gerą patikrinimą: jei valstybės aparatas, Vyriausybė kažkur kažko nepadarė, kad mes išgyventumėm fiziškai ir ekonomiškai, verslas turi prisidėti.
– Atskirtis tarp verslo ir valstybės valdymo aparato yra didžiulė. Verslo įvaizdis labai prastas. Yra verslų, kurie prisideda socialiai, yra, kurie neprisideda. Kaip verslas gali prisidėti? Juk mūsų reikalai yra įmonės reikalai, darbuotojų saugumas?
– Bet jei mes fiziškai neišgyvensime, kas man iš to? Ar mano įmonė turi perspektyvą? Jeigu aš žinau, kad Vyriausybė nepasirūpino kaukėmis, kad gydytojų ligoninėje nebus ir kad mano darbuotojai susirgs, ar aš galiu būti abejingas tam? Tikrai ne.
Pažiūrėkim, kokių gerų pavyzdžių turim, kaip tai vyko. Aš manyčiau, kad mes turėtumėm plačiau komunikuoti. Pažiūrėkime į pirmas dienas, kai kas paskolino lėktuvą, kai kas paskatino kaukių gamybą, kai kas pradėjo spausdinti uždangas. Kiek atsirado iniciatyvų! Tik klausimas, ar visos tos iniciatyvos buvo išgirstos ir,jaunoji ar mes sugebėjome susitarti ir veikti kartu.
Mane tas labai džiugina, nes tikrai, pasirodo, ypatingai jaunoji karta, ji nesakė, kad valstybė mums turi duoti, ji matė, kad tai nevyksta, susitelkė ir tą darė.
– Sutinku, kad verslas padeda sociumui, socialinei aplinkai, kad yra puikių iniciatyvų. Tačiau tai teoriškai turėtų daryti valstybinis aparatas. Ar tai negilina susipriešinimo? Juk verslas padėdamas silpnesnei visuomenės daliai, didina įtaką ir priešinasi bendradarbiavimui su valdžios institucijomis.
– Yra du atskiri dalykai: krizė, ekstremali situacija, ir dalykai, kuriuos verslas tiesiog privalo daryti.
Vadovai turėtų būti atsakingesni, jie turi reikšti savo nuomonę apie nepatinkančius jiems dalykus. Pavyzdžiui, Lietuvos pašto atvejis, kai matome, kad Lietuvos Seimo nariai elgiasi neteisingai įmonės atžvilgiu. Tai mes, kaip verslo bendruomenė, galėtumėm pasisakyti, kad mes to netoleruojam? Tačiau buvo nuspręsta, kad negalim čia turėti įtakos, kad darysim tai, kas mums priklauso, nes turim įsipareigojimus akcininkams, darbuotojams, mes darom tai savo rate, esame gražūs ir atsakingi.
Mes nereikalavome atsakingesnio požiūrio iš Vyriausybės arba mes neišsirinkome tokio Seimo, kuris elgtųsi atsakingai ir galvotų truputį plačiau nei partiniai interesai. Šiandien turime tokią situaciją. Todėl šiandien ir turime veikti, ir ten, kur yra nišos, mes turime jas užpildyti. Po to galima padaryti išvadas ir daugiau prisidėti prie valstybės vystymo, būnant atsakingiems verslo vadovams ir verslo savininkams.
Svarbu, kad nusiteikimas bendradarbiauti būtų ir vienos ir kitos pusės. Nes paskutiniu metu buvo tokia atskirtis. Ką rodo COVID-19 situacija, mes negalime užsidaryti, virusas mus visur pasieks, bet kurioje pasaulio dalyje. Mes visi susiję, ir mūsų elgesys, ir emocijos taip pat užkrečia kitus, kaip ir virusas gali užkrėsti.
Mes kuriam santykį su pavaldiniais, mes kuriam santykį su verslo partneriais, o šiandien mes tikrinam tą santykį, kaip mes prašome nuolaidų, kaip prašome atidėjimo, kaip norime susitarti. Tai yra labai gera situacija, kai turime suvokti, kad esame vieni nuo kitų priklausomi: jei mes nesusitarsime, neturėsime su kuo dirbti, jei nenusileisime, neturėsime, kam parduoti paslaugų.
Tokia situacija yra labai sudėtinga, ir vadovai su verslo savininkais turi spręsti daug kompleksinių uždavinių. Krizinėje situacijoje tikrai tu, kaip vadovas, esi pilnai atsakingas ir negali pasakyti, kad kaltas tas ar tas, bet tu nesi Dievas ir negali visko pats imtis. Tu turi deleguoti atsakomybę, pasitelkti tuos žmones, kurie gerai veikia stresinėse situacijose, suorganizuoti komitetus, žmones jungti į tam tikras darbo grupes, kurios bus didelė pagalba tau, kaip vadovui.
Taip, tu, kaip vadovas, atsakingas, bet pagalba, idėjų generavimas irgi yra svarbu. Vadovas turi vienu metu spręsti daug klausimų ir dar kalbėti su kiekvienu darbuotoju, palaikyti jį – tai yra labai sunku. Yra daug sprendimų ir galimybių.
– Akcininkai supranta, kad tai yra jų atsakomybė. Jie supranta, kad reikia pulti ir viską daryti patiems. Tai tokia instinktyvi elgsena. Kas, jeigu ne aš? Ir eina, ir daro patys. O situacija pasikeitusi: jau visai kita žmonių kompetencija, kiti elgesio modeliai. Žmogus gali viską vienas ištempti, bet jis tempia dažniausiai ne dėl to, kad mano, jog jis dievas, jis tempia, nes nežino, ką daryti.
– Asmeniškai vadovo atsakomybę suvokiau du tūkstančiai aštuntaisiais metais, per šitą krizę. Tu supranti, kad gali atleisti darbuotojus, gali susitarti su darbuotojais, darbuotojai gali išeiti ir ieškoti darbo kitur – tu lieki atsakingas už viską. Negali niekam pasiskųsti, gali tik pats prisiimti atsakomybę. Bet taip pat yra suvokimas, kad tu negali vienas to padaryti.
Jei tu nesitarsi su kitais, nebendrausi su kitais žmonėmis, neprašysi pagalbos, rezultato nebus. Tu nesi tiek pajėgus, ypatingai, jei tavo verslas yra didesnis. Tu turi pasitelkti ir įgalinti kitus žmones, ir tai yra labai gera proga: tu turi suvokti, kad turi žmonių ir gali juos išbandyti. Bet turi pasitikėti.
Galbūt, ko mums labiausiai trūko ilgą laiką, tai pasitikėjimo žmonėmis. Ir tai susiję su atsakomybe. Mes turime pasitikėti žmonėmis, pagaliau mes pasisamdėm vadovus, kuriais mes pasitikim. Jiems irgi reikia pagalbos, tai tu, kaip savininkas, irgi ateik į pagalbą, dirbkite kartu.
Jei tokios krizės metu tu parodysi nepasitikėjimą vadovu, tai toks nepasitikėjimas pasklis per visą įmonę. Tada suvaldyti situaciją ir atėjus didelei krizei išgyventi bus sunku. Nes savininkai per šitiek metų labai gerai suprato, kad be žmonių, be darbo resursų tu nieko nepasieksi.
Kitas pastebėjimas – dabar mes galvojam, kad valstybė mums turėtų padengt viską. Tie verslai, kurie gyvena pakankamai gerai, džiaugiasi, kai verslas auga, kyla, uždirbamas geras pelnas. Aš, kaip savininkas, turėčiau rodyti pavyzdį, kad noriu dalimi uždirbto pelno pasidalinti. Tik tokiu atveju mes galime tikėtis atitinkamo elgesio iš pavaldinių, iš verslo partnerių, jei rodysime gerą pavyzdį. Yra tokių pavyzdžių ir norėtųsi, kad jų būtų daugiau, nes mes kiekvienas turime įsitraukti, ir būtų neprotinga tikėtis, kad tai įvyks savaime.
– Kalbame apie išmoktas pamokas. Mes turėjome su jumis patirtį išmoktą iš buvusių krizių. Ką daryti, kai nesinori pradėti? Dauguma vadovų šiandien yra situacijoje, kai žino, kad reikia daryti, bet nesiima nieko daryti.
– Esu žmogus, kuris, gal ir praeitos krizės dėka, suvokia, kad nuo manęs labai daug priklauso. Didžiausias stimulas – žinau, kaip bus gera, kai padarysiu, pabaigsiu, pasieksiu ką nors. Tai turbūt ir skatina, kas bus po to, kaip bus gerai, kai tai bus padaryta.
– Kas gali padėti nepasiduoti? Ar tas pats jausmas, kad po to bus gerai, ar vis dėl to, kažkas kito?
– Pirmiausia, manau, tos atsakomybės, įsipareigojimo suvokimas, bet tas gali ir paralyžiuoti žmogų, nes atsakomybė yra labai didelė. Kas man padeda, tai suvokimas, kad reikia bendrauti su žmonėmis, reikia kalbėtis. Kiekvienas turi pasirinkti sau tinkamą pašnekovą: kažkas pasirenka verslininkus, kažkas advokatus, kiti galbūt kunigus, psichologus, žmoną ar vyrą. Tai nesvarbu. Svarbu, kad tu galėtum kalbėti su tinkamu pašnekovu, labiau su tinkamu klausytoju, ir tada rasi tą sprendimą. Žmogus, su kuriuo kalbi, yra tas žmogus, kuris tave palaiko ir paskatina. Tai yra būtina ir be to yra neįmanoma.
Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Linkedin“, o taip pat laidų įrašus „Youtube“ ir „Spotify“ „Boso valandos“ kanaluose.
