Prieš 30 metų provincijoje šeimos verslą įkūrę Mazalai: strategijos neturėjome, bet sėkmingai radome nišą – ir ne vieną

Gargžduose jau 30 metų sėkmingai veikiančios įmonės vadovai Loreta ir Romualdas Mazalai su šypsena prisimena jaunystės lūkesčius – griuvus kolektyviniams ūkiams agronomijos studijų absolventai svajojo sukurti verslą tik tam, kad būtų galima oficialiai dirbti ir mokėti mokesčius. Šiandien pora su džiaugsmu atvirauja, kaip Lietuvos provincijoje gimė sėkmingas verslas, sulaukęs net tarptautinių investuotojų dėmesio.

Prieš tris dešimtmečius L. ir R. Mazalų įkurta „Gerduva“ dabar valdo 14-lika namų apyvokos prekių parduotuvių, 4 maitinimo taškus pajūryje bei sostinėje, šeima vadina daugiau kaip 150 profesionalių darbuotojų ir didžiuojasi, jog kartu dirba ir 3 jųdviejų vaikai bei jų antrosios pusės.

Sėkmės kelias be strategijos

Žvakių gamyba nuosavų namų rūsyje, indų eksportas iš Čekijos – tai tik kelios veiklos rūšys, kuriomis užsiėmė L. Ir R. Mazalai, kol atrado savo verslo nišą.

„Strategijos verslo pradžioje neturėjome – galbūt šiandien būtume dar labiau pažengę. Kadaise darėme viską, kas padėtų išmaitinti šeimą, – pirmaisiais verslo žingsniais dalijosi L. Mazalienė. – Aš dėsčiau vaikams biologiją, vyras buvo kolūkio pirmininko pavaduotojas, o vakarais, vaikams sumigus, naktinėdavome rankomis liedami žvakes. Kiek vėliau nuolatinius darbus metėme, nes atradome pelningesnę verslo kryptį – indų importą iš kaimyninių šalių.

Pradėję dirbti su prekybos centrais, supratome, kad turime paskirstyti rizikas – juk vieną dieną jie gali nebepratęsti sutarties. Taip 1992 m. gimė idėja atsidaryti nuosavas namų apyvokos parduotuves, pavadinimu „Gerduva“.

Sėkmingai startavus verslo sektoriuje po 8 metų verslininkų pora nusprendė imtis dar vieno iššūkio – nerti į maitinimo verslą.

„Tuo metu mūsų miestelyje nebuvo picerijos, o kituose miestuose jos klestėjo. Pamatėme nišą ir surizikavome ją užpildyti. 2000 m. duris atvėrė picerija-kepyklėlė „Ievos skanėstai” – pavadinome pirmagimės dukros vardu. Ir nesuklydome: 2008 metais pasaulinės krizės metu mūsų parduotuvių veikla patyrė stagnaciją, o maitinimo verslas liko paklausus“, – pasakoja verslininkė.

Kartu su picomis verslininkai gargždiškiams pasiūlė ir vietoje kepamų konditerijos gaminių, kurie, pasak L. Mazalienės, sulaukė didesnės paklausos nei verslo atstovai galėjo numanyti.

„Vos spėjome suktis! Konditerinės vitrinos dažnai būdavo pustuštės, tad brendo mintis įkurti dar vieną verslo atšaką – kepyklėlę, kurioje gamintume proginius tortus, desertus, kepinius be glitimo. Norisi pasidžiaugti, jog šiai dienai ne tik vykdome individualius užsakymus, bet ir bendradarbiaujame su pajūrio restoranais. Mūsų valdoma kepyklėlė per savaitę iškepa 10 000 suvožtinių bandelių ir aprūpina šia produkcija Klaipėdos ir Palangos restoranus bei kavines“, – šypsosi Mazalienė.

Netrukus verslininkai pora pajūrio regione įkūrė„Ievos skanėstų“ arbatines, o sostinėje duris atvėrė „Vaflių namai“.

Mažas miestas – privalumas versle?

Loreta Mazalienė pripažįsta, jog pradėti verslą nedideliame miestelyje – savotiškas pliusas:
„Ištekliai pigesni, darbuotojai lojalesni, mūsų, kaip darbdavio, pozicijos gana stiprios ir matomos. Sutinku, rinka čia mažesnė, bet tai visada verčia kelti kokybės kartelę. Kartą nuvylęs, sunkiai susigrąžinsi klientą. Galbūt čia ir slypi mūsų sėkmės priežastis – dirbame laikydamiesi aukštų standartų. Ir, svarbiausia, nepamirštame veikti iš širdies.“

Gargždiškė prisimena, jog ne kartą sulaukė pasiūlymo verslą parduoti investuotojams iš užsienio, tačiau tokios galimybės atsisakė dėl vertybių skirtumų.

„Jei dėl finansinio pastiprinimo turi prarasti įmonės dvasią, koks tikslas ją išvis turėti? – svarsto. – Dabar stebiu panašaus profilio kolegas, kurie savo verslo dalį patikėjo tarptautiniam investuotojui, kalbinusiam ir mus. Situacija gana liūdna.“

Darbuotojams svarbu ne lojalumo programos, bet įmonės vertybės

L. Mazalienė džiaugiasi, jog pandemijos metu jiems pavyko išlaikyti visus darbuotojus bei įprastus atlyginimus. Negana to, įmonės elektroninė parduotuvė pasiekė rekordines aukštumas, o atsargos lėšos buvo panaudotos parduotuvių ir maitinimo įstaigų renovacijai.

„Neatleidome nė vieno darbuotojo. Darėme viską, kad išlaikytume savo kolektyvą. Kai atrodė, jog susidorojome su vienu iššūkiu, atsirado kitas – karas Ukrainoje. Turėjome daug marketinginių planų, tačiau viską sustabdėme. Dabar koncentruojamės į tai, kaip suvaldyti augančias išlaidas ir išlikti patraukliems rinkoje“, – pasakoja.

Vienintelis pandemijos metu patirtas nuostolis – sulaužyta tradicija apdovanoti ilgiausiai įmonėje dirbančius specialistus.

„Šiai dienai darbuotojų, kurie įmonėje išdirbo 10 ir daugiau metų, yra 36 iš 155, t.y. beveik kas ketvirtas. Net 4 darbuotojai pas mus dirba jau 25 metus. Visus juos apdovanojame prabangiais laikrodžiais.

Per pandemija nenorėjome dovanos siųsti tiesiog per kurjerius, o gyvai susitikti neturėjome galimybių. Tačiau šiemet minint 30 veiklos metų – skolas grąžinome“, – su šypsena pasakoja verslininkė.

Pasak L. Mazalienės, tokia tradicija galbūt vargiai išlaikytų žmogų, kuriam darbovietė būtų nemiela, jei nesutaptų vertybiniai pagrindai. Didžiausias lojalumas, anot verslininkės, pamatuojamas tuomet, kai naujų iššūkių ištroškę darbuotojai atsisveikina, tačiau po kurio laiko sugrįžta.

„Ne visada žmones motyvuoja pinigai, – įsitikinusi verslininkė. – Mes esame lietuviško kapitalo šeimos įmonė. Vadiname save šeimos verslu ne tik todėl, kad čia dirba mūsų vaikai, giminaičiai, bet ir patys darbuotojai mums tampa kaip šeimos nariai“.