Be lietuvių – 17 metų
Erdvus butas Vakarų Londone. Pro didžiulius langus matosi tankus klevų vainikas, o ant ilgo stalo kvepia baltų lelijų puokštė. Jauku. Nuo namų kelios minutės kelio iki bohemiško Notting Hill rajono. Dalia su vyru, britų aktoriumi Dexter‘iu Ftecher‘iu, čia gyvena jau dvejus metus. Režisierė greitakalbe beria, kaip norom nenorom kartais tenka nirstelėti į buitinius reikalus. Trečiame aukšte esantį butą neseniai užliejo pro stogą besisunkiantis vanduo. Reikia rinkti kaimynų parašus ir remontuoti lubas. Juk Londone - lietus dažnas svečias.
Pokalbis apie buitį trunka tik kelias minutes. Režisierė iki šiol negali atsitokėti nuo itin sėkmingo pirmojo D. Britanijos lietuvių labdaros vakaro, kuriame skambėjo ir ištraukos iš G.Puccini „Bohema“. D. Ibelhauptaitės režisuota opera stulbinančios sėkmės sulaukė Lietuvoje. Portmano aikštėje įsikūrusio prabangaus viešbučio „The Churchill Hyatt Regency“ svečiai balandžio 26 dieną taip pat gėrėjosi lietuvių solistų atliekamomis arijomis.
„Labai džiaugiuosi, kad susijungė tokie skirtingi žmonės: iš įvairiausių kraštų, skirtingų užsiėmimų, pajamų, pažiūrų. Kitokioje aplinkoje mes juk niekuomet nebūtume susiėję. Buvo gera matyti gražius, pakylėtus lietuvius“, - vakaro įspūdžiais dalinasi viena iš renginio iniciatorių D.Ibelhauptaitė.
Per septyniolika gyvenimo Londone metų tai pirmas Dalios kontaktas su lietuvių bendruomene. „Argi ne gėda?“, - retoriškai klausia režisierė. „Iki šiol visas mano prisidėjimas prie lietuvių bendruomenės būdavo tik tuomet, kai darželio laikų draugas Andrius Mamontovas pas mane nakvodavo atvažiavęs koncertuoti Anglijoje gyvenantiems tautiečiams“, - prisipažįsta ji.
Bet argi „Bohemos“ vakarienė nekompensavo septyniolika metų? Pati režisierė nepaliauja žavėtis labdaros vakaro iniciatoriumi ambasadoriumi V. Ušacku, organizacinio komiteto nariais, muzikantais, dalyviais – visais, prisidėjusiais prie vakaro sėkmės.
Lietuvos žiniasklaida renginį pavadino elitiniu, garbės svečiai, Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras Geoff‘as Hoon‘as ir britų parlamento narys Adam Holloway negalėjo atsistebėti taip profesionaliai suorganizuotu lietuvišku vakaru, tiek renginio dalyviai, tiek organizatoriai neskubėjo skirstytis iš „The Churchill Hyatt Regency“ viešbučio, taip įrodydami, kad panašūs renginiai reikalingi ir laukiami.
„O kaip smarkiai suvirpėjo širdis, kai žmonės atsistojo uždainavus Verdžio „Traviatą“, - lietuvių vienybe stebisi režisierė.
D.Ibelhauptaitė skatina panašiais renginiais propaguoti lietuvių santykius su britais. „Tik tuomet jausimės pilnaverčiais, - sako ji. - Liūdna, kai atsivertus britų dienraščius tenka skaityti vien apie lietuvius, kurie vagia, žudo ir kitaip teršia Lietuvos vardą. Juk Anglijoje yra tūkstančiai sunkiai ir sąžiningai dirbančių lietuvių. Apie juos reikia rašyti“.
Svarbiausia vaikai
Dalia džiaugiasi pasipuošusiais svečiais, padėkos kalbomis, sveikinimais, žiniasklaidos dėmesiu. Tačiau režisierės akys dar labiau spinduliuoja kalbant apie svarbiausią vakarienės tikslą – pagalbą vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų Lietuvoje. „Pradžioje buvo kalbėta, kad bilietas turėtų kainuoti 30 svarų. Nesitikėjom didžiulio susidomėjimo. Gąsdino ir tai, kad nežinojom, koks iš tikrųjų yra tas emigracijos veidas“, - prisimena ji.
Svečiai po „Bohemos“ vakaro išsiskirstė. Tačiau labdaros organizatoriams tai dar ne pabaiga. Dalia sako nenurimsianti, kol nepamatysianti, kad labdara tinkamai panaudojama: „Manėme, kad galėsime pagelbėti apie dviems šimtams vaikų. Pasirodo, - 6-7 šimtams. Norim dalyvauti iki galo“.
Prieš dešimt metų ištekėjusi už D.Fletcher‘io, režisierė sako iki šiol dalyvavusi daugelyje labdaros renginių, organizuojamų anglų. „Visame pasaulyje labdara užsiima žymūs žmonės, kurių vardai pritraukia didesnį dėmesį. Dalyvavau vėžio aukoms, Afrikos vaikams ir kitiems nelaimingiesiems skirtuose labdaros renginiuose. Tad man tokie vakarai - nėra naujiena“, - pasakoja D.Ibelhauptaitė.
„Manau, kad jeigu tu kažką gyvenime pasieki ir turi veidą ar vardą, tai turi kažką atiduoti ir atgal, geram reikalui, - toliau mintimis dalinasi lietuvė režisierė. - Nuo pirmos dienos tikėjau, kad surengti „Bohemos“ vakarą padės šimtai žmonių. Kai tik ambasadorius V. Ušackas pasakė, kad galvoja apie labdaros renginį, nė vienam neiškilo klausimas, ar dalyvauti. Pasaulyje labdara yra normalus dalykas. Džiaugiuosi, kad ir lietuviai tai jau gali padaryti“.
Dalia sako supratusi, kad lietuviai žymiai vieningesni, nei atrodo. Ir baimė, kad į renginį nesusirinks pakankamai žmonių, jau praėjusi. „Šimtas svarų nemaži pinigai (bilieto kaina į labdaros vakarą - aut.past.). Bet juk gyvenime tuos šimtą svarų dažniausiai išleidžiame net nesusimąstę. Pasirodo, kilniam tikslui žmonės pasiruošę aukoti. Kitais metais reikės ieškoti didesnės salės“, - šypsosi ji.
Ne pelenės istorija
Režisierė gyvena ir dirba Londone nuo 1991 m., kai buvo pakviesta į Karališkąją nacionalinio teatro studiją Londone režisuoti N. Gogolio „Bylą“. Ji yra žinoma, kaip ypatingai sėkmingą karjerą padariusi teatro bei operos režisierė, britų spaudoje vadinta vunderkinde.
Pati Dalia sako, jog jos sėkmės istorija svečioje šalyje nesiskiria nuo tūkstančių. „Esu tikra, kad mums dabar besišnekučiuojant kažkas žengia tokius pat nelengvus pirmuosius žingsnius“, - mano ji. O Dalios istoriją, kaip ji pradėjusi karjerą Londone su 20 dolerių kišenėje, jau seniai spėjo papasakoti Lietuvos ir britų žiniasklaida.
„Taip, - dar kartą patvirtina Dalia. - Su dvidešimt dolerių, keliais telefono numeriais ir mintimi Londone praleisti dvi savaites. Tuomet labai norėjosi pamatyti Šekspyro „Tėvynę“. Ir visai netikėtai gavau pasiūlymą čia pasilikti dar šešis mėnesius“.
„Čia ne pelenės istorija, - neigia D.Ibelhauptaitė. – Tai tokia pati istorija, kaip ir visų, atvažiavusių į svetimą šalį. Žmonės nepalieka namų iš gero gyvenimo. Visi mes turime didelį skausmą, didelę vienatvę. Deja, net jautrumo negalime rodyti, nes turime būti dvigubai geresni ir dirbti dvigubai sunkiau“.
Lietuvė teigia labai ilgai negalėjo patikėti, kad Londonas yra jos tikrieji namai – šešerius metus: „Vis atrodė, kad pastačiusi dar vieną spektaklį grįšiu namo. Kad čia mano namai, supratau per savo vestuvių puotą Vilniuje. Sėdėjau, žiūrėjau į svečius, gimines, artimus ir staiga suvokiau, kad niekuomet gyventi į Lietuvą nebegrįšiu“.
D. Ibelhauptaitė labiausiai ilgisi Lietuvoje gyvenančių tėvų. „Tačiau džiaugiuosi, kad Londone yra brangiausias pasaulyje žmogus - mano vyras. Retai kada sutinki nuostabų partnerį, kuris nenori tavęs pakeisti, pagerinti, perdaryti, bet prisideda prie to, kuo tu esi ir didžiuojasi“, - kalbėdama apie Dexter‘į švyti Dalia. Jos teigimu, vyras su malonumu prisidėjo prie lietuviško renginio, o vakarui pasibaigus, turėjo šimtus naujų idėjų kitų metų labdaros pokyliui.
Netikėtai suskamba telefonas. „Labas, mielasis. Taip, viskas gerai. Pasiilgau“, - iš Budapešto, kur šiuo metu kuria kino filmą, Daliai paskambina D.Fletcher’is.
Dalia spinduliuoja labiau nei ant stalo kvepiančios baltos lelijos. „Man be galo imponuoja idėja ir aistra degantys žmonės“, - sako ji, pati spinduliuojanti idėja ir aistra. Net apie nelengvą tėvelių gyvenimą, skurdžią, bet laimingą vaikystę režisierė kalba su nuostaba: „Buvau pusantrų metukų, kai tėveliai pirmą kartą mane nusivedė į teatrą. Vėliau baltus su rusvomis sagutėmis batelius nešdavausi kuprinėje. Juk mamytė visuomet mokė, kad einant į teatrą svarbiausia dėvėti gerus, švarius batus“.
Vaikystės įspūdžiai, kelionės, pamatyti spektakliai - patys ryškiausi Dalios prisiminimai: „Man tėveliai sakydavo, kad įspūdžiai geriau nei daiktai. Neturėjau madingų džinsų, bet tėveliai nusiveždavo į Krymą ar į Lietuvos pajūrį“.
Galbūt todėl Dalia be paliovos džiaugiasi, kad ir „Bohemos“ vakaro metu surinktos lėšos bus skirtos vaikų stovykloms, kelionėms: „Vaikų patirti įspūdžiai galbūt pakeis jų tolesnį gyvenimą. Jie norės pasistengti, pamatę, kad gyvenimą galima susikurti gražesnį“.
Kiekvienas žmogus yra romanas, - sako Dalia, savo istoriją vadinanti dideliu keliu. „Nuo Žirmūnų gatvės iki prabangaus viešbučio „The Churchill Hyatt Regency“ Portmano aikštėje – ilga kelionė“, - teigia režisierė, vaikystę praleidusi Žirmūnų rajone, Vilniuje. - Kai mirsime, visiškai nesvarbu, kiek suknelių, mašinų turime. Svarbiausia, kaip nuėjome tą kelią ir ką padarėme gero“.