Grybų auginimo metodų yra net keletas. Toliau – apie kiekvieną atskirai iš portalo kp.ru.
Kartais taip grybai užsėjami atsitiktinai, kaip nutiko šiam dzūkui.
Tačiau norinties gersnio rezultato, siūlome paskaityti profesionalų patarimus.
Iš sukirmijusių
Seni sukirmiję grybai – puikiausia dauginimo medžiaga, todėl bent keletą parsineškite namo. Ką daryti toliau? Yra keli variantai.
Išbarstyti. Tereikia sulaužyti grybus nedideliais gabalėliais ir išmėtyti po medžiais. Iš kepurėlių išbyrėjusios sporos pateks į dirvą ir sudygs. Iš pradžių po žeme ims formuotis grybiena. Gali būti, kad ją net pamatysite, jei sumanysite ką nors toje vietoje pasodinti. Baltos po žemę išsiraizgiusios gijos, kiek primenančios pelėsį, ir yra grybiena. Jei metai pasitaiko lietingi, ji vystosi sparčiau. Po kurio laiko iš grybienos išauga grybai.
Aprašytas variantas, kad ir labai nesudėtingas, tačiau rizikingas: jei metai bus sausi, sporos gali ir nesudygti. Yra ir kitų variantų.
Išpilstyti. Šis variantas patikimesnis, bet jį pasirinkus pastangų reikės įdėti daugiau. Senų grybų (bent 8–10 vienetų, nors kuo daugiau, tuo geriau) kepurėles reikia suberti į kibirą, užpilti vandeniu ir paliktai parą pastovėti. Tada, neišgraibius iš vandens, kepurėles reikia sutraiškyti rankomis iki daugmaž vientisos masės.
Dabar aplink jauną medį iškaskite apskritimą. Kasti reikia metro atstumu nuo medžio kamieno, be to, kastuvą bedant ne giliau kaip per 15–20 centimetrų. Tiesą sakant, pakanka tik velėną nukelti. Į taip suformuotą apskirtą griovį supilkite grybų masę su vandeniu. Stenkitės ją lieti tolygiai. Vieno kibiro turėtų užtekti apskritimams aplink tris medžius. Kai grybų masės nebeliks, grąžinkite į vietą velėną, šiek tiek suplokite ją kastuvu ir paliekite.
Šias vietas teks laistyti visą vasarą: kartą per savaitę, prie vieno medžio išpilant po 4–5 kibirus vandens. Žiemai žemę reikia užkloti nukritusiais lapais.
Tie, kurie siūlo šį grybų sodinimo variantą, ryžtasi duoti 70–75 proc. garantiją, kad derliaus sulauksite.
Iš miškinės grybienos
Šis metodas patikimesnis už pirmiau aprašytus, tačiau pareikalaus fizinės jėgos. Svarbiausias darbas čia – radus grybą, vietoje, kurioje jis augo, nukasit 20 centimetrų storio velėną, iškasant bent 30 centimetrų spindulio apskritimą (jeigu jis bus didesnis, tuo geriau). Iškastą žemės sluoksnį reikia parsigabenti į sodo sklypą.
Sode reikia iškasti velėnai skirtą duobę, tik platesnę ir gilesnė – maždaug 22 centimetrų gylio. Duobės dugną reikia apiberti drėgnomis pjuvenomis. Jų prireiks tiek, kad susidarytų centimetro storio sluoksnis. Jei grybą radote po lapuočiu, tai ir pjuvenos turi būti lapuočio medžio, o jei po spygliuočiu, tokios turi būti ir pjuvenos. Ant taip paruoštos žemės reikia išdėti miško velėną, kurioje išplitusi grybiena. Į tarpą tarpo duobės ir velėnos pakraščių reikia pripilti su miško žeme sumaišytų pjuvenų (proporcija – 1 ir 1). Šią vietą būtina palieti.
Po šios procedūros grybiena ims palaipsniui plėstis ir gal jau kitąmet duos derlių.
Iš micelio
Sodininkams skirtose parduotuvėse arba internetu jau galima įsigyti micelio. Tai dar vienas grybienos – grybų vegetatyvinės dalies – pavadinimas. Jo pakuotė panaši į sėklų, tik didesnė. Micelio substratas gali būti įvairus (tai lemia grybų rūšis), todėl ir sodinimo būdai skiriasi.
Grūdinio pagrindo substratas. Šiuo pavidalu pardavinėjama voveraičių, tikrinių baravykų, aksombaravykių, kazlėkų, baravykų paąžuolių, raudonviršių ir kt. grybiena. Jos sodinimo instrukcijos visada būna pateiktos ant pakuotės.
Pirmiausia, paprastai aplink pasirinktą medį reikia iškasti apskritimą, kurio spindulio ilgis matuojant nuo medžio kamienų būtų 1–1,5 metro. Giliai kasti nereikia – tiesiog nukelti dirvos paviršių, iškeliant 10–20 centimetrų storio sluoksnį. Pasiruoštą vietą reikia užberti didele durpių koncentracija išsiskiriančiu gruntu (tinka parduotuvėje įsigyta kambariniams augalams skirta žemė), kad susidarytų 1–2 centimetrų storio sluoksnis. Ant šio sluoksnio reikia išdėti gabalėlius micelio (1 pakuotės turi užtekti 1 medžiui). Dabar metas sugrąžinti nukeltą žemės sluoksnį. Užsodintą plotą reikia palieti, stengiantis nesuardyti dirvos vientisumo – nenuplauti žemių.
Artėjant žiemai grybų pasėlius reikia apšildyti – mulčiuoti samanomis, lapais, šakomis, eglišakiais.
Kiekvienais metais, jeigu nelis, šį plotą teks laistyti. Grybieną pravartu patręšti cukraus tirpalu, pasigamintu iš 10 litrų vandens ir 1 šaukšto cukraus.
Užsėtos medinės lazdelės. Šis grybienos pateikimo būdas tinka ant kelmų ir medžių augantiems grybams: kreivabudėms, kelmučiams, nameko, šitakiams, gericijams ir kt. Užsiauginti šių grybų – užduotis ne iš lengvųjų, užtat labai įdomi.
Šių grybų sodinimą sudaro 3 etapai
Pirmiausia, reikia pasiruošti pagrindą, ant kurio grybai augs, t. y. gabalą rąsto. Jo skersmuo ir ilgis ypač didelės reikšmės neturi, tačiau geriausia, jei jis bus panašus į tokį, iš kurio paprastai skaldomos malkos. Pageidautina, kad rąstas būtų šviežias – ne seniau kaip prieš mėnesį nukirsto medžio. Jei rąstas senas ir išsausėjęs, jį reikia 2–3 dienoms pamerkti į vandenį, o tada leisti vandeniui nuvarvėti.
Vandens prisigėrusį rąstigalį reikia nugabenti į šiltą patalpą ir leisti kelias dienas pagulėti.
Atėjo metas užsėti rastą miceliu. Norint tai padaryti, ant rąsto reikia prigręžioti skylučių. Jos turi būti 0,8 centimetro skersmens ir 4 centimetrų gylio. Gręžti rekomenduojama šachmatų tvarka, paliekant tarp skylučių 10 centimetrų atstumus. Vienoje pakuotėje paprastai būna 12 lazdelių su miceliu, todėl ir skylučių turi būti lygiai tiek (1 pakuotei reikia skirti 1 rąstigalį).
Dabar lazdeles su užsėtu miceliu reikia sukaišioti į skylutes. Dirbti būtina (!) su steriliomis pirštinėmis. Jeigu tokių neturite, kruopščiai nusivalykite rankas spiritu.
Štai taip užsėtą rąstą reikia uždengti polietileno plėvele. Ji turi būti su nedideliais plyšiais ar skylutėmis, pro kuriuos galėtų prasiskverbti oras. Tokį rąstą jau galima pernešti į tamsią, drėgną patalpą, kurioje laikosi maždaug 20 laipsnių temperatūra. Laikomas tokiomis sąlygomis, per 2–3 mėnesius rąstas apaugs grybiena: ant jo paviršiaus ims raizgytis pelėsį primenančios baltos gijos.
Svarbu stebėti temperatūrą. Ji gali būti ir žemesnė (10 laipsnių). Tačiau tada grybiena augs lėčiau – teks palaukti 3–4 mėnesius. Esant 34 laipsnių temperatūrai, micelis žūva.
Metas išnešti rąstą į sodą. Miceliu apaugusią trinką reikia pastatyti šešėlyje, užuovėjoje. Paprastai rąstai įkasami taip, kad trečdalis jų ilgio atsidurtų po žeme.
Beje, tokiu būdu grybus galima auginti ir namų balkone, tiktai tada rąstigalius teks susodinti į vazonėlius su žeme.
Svarbu!
Sode pavyks užsiauginti ne visų rūšių grybų.
Daugelio grybų atveju būtinoji augimo sąlyga – simbiozė su medžiais.
Pavyzdžiui, pušyniniai baravykai geriausiai jaučiasi prie pušų, paąžuoliai – prie ąžuolų ir beržų, kazlėkai – prie pušų, eglių ir maumedžių, raudonviršiai ir grūzdai – prie beržų, voveraitės – prie pušų, juodieji grūzdai – prie beržų, tuopų, lazdynų, gluosnių ir t. t.
Taigi, matyt, jau aišku, kad jeigu sodo sklype nėra atitinkamų medžių, auginti grybus beprasmiška, todėl sumanę užsiauginti konkrečių grybų, privalote pasidomėti, kokie medžiai tinka jiems į kompaniją.
Svarbus ir medžių amžius. Jie turi būti ne jaunesni kaip 4 metų. Greičiausiai grybiena vystosi šalia 8–10 metų medžių.
