Rinkos kainas Lietuvoje diktuoja didieji prekybos centrai, tad mažųjų prekybos centrų atstovai neslepia, kad norint uždirbti tenka gerai pasukti galvas. Prekybininkai sako, kad mūsiškės ir lenkiškos produkcijos kainos smarkiai skiriasi, tad būtiniausias prekes neretai tenka parduoti nuostolingai. Tačiau išimti iš prekybos kasdien perkamų produktų niekas nesiryžta.
Nuostolingomis atskiros prekės tampa ne tik dėl to, kad mažiesiems tenka kaina varžytis su didžiaisiais tinklais, bet ir dėl to, kad kai produktų paklausa ypatingai maža, bet jų iš asortimento išimti negalima.
Nuostolingi lietuviški produktai
„Utenos prekyba“ valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas pripažįsta, kad pastaruoju metu ne vieną Lietuvos gamintojų siūlomą produktą tenka pardavinėti nuostolingai.
„Prekybos centrai, neseniai atėję į mūsų rinką, prekiauja lenkiška produkcija, tad palaikydami konkurencingas kainas kai kuriems pieno, varškės ir svieto produktams turėjome taikyti gerokai mažesnius antkainius – jei mūsų sąnaudos yra 15 procentų, tai dėl konkurencingumo mes prekiavome su 10–12 procentų antkainiu, o tai yra žemiau sąnaudų ribos. Tačiau prekiaujame ir turime palaikyti konkurencingas kainas“, – aiškino R. Miliauskas.
Pašnekovas įvardijo ir kitus maisto produktus, kuriais prekiaujama tik todėl, kad žmonėms jų reikia, tačiau didelio uždarbio iš to nėra.
Suvalkijos regione prekes siūlančio Šakių kooperatyvo „Gulbelė“ vadovas Arūnas Tarnauskassako, kad kai kurios prekės nėra pelningos net ne dėl mažos kainos, o dėl mažos paklausos. Tačiau regionai turi savo specifinę paklausą, tad kartais prekės atsiduria prekyboje tik dėl to, kad kažkam jos labai reikalingos
„Nuostolingais galima būtų įvardyti ir paukštieną (vištieną, kalakutieną). Vėl gi, tokios mėsos didieji prekybos centrai atveža iš Lenkijos, ten ji gerokai pigesnė, o mes turime išlaikyti panašią kainodarą, nors prekiaujame lietuviška produkcija. Mūsų taikomi antkainiai gana maži. Iš vaisių ir daržovių galiu paminėti bulves, joms beveik visuomet kas nors taiko akciją, parduoda po 17–19 euro centų už kilogramą. Svogūnai taip pat patenka į nuostolingų prekių sąrašą – jie parduodami po 20–21 euro centą, tad siūlyti didesnės kainos negalime. Šių prekių antkainis labai mažas“, – dėsto R. Miliauskas.
Anot „Utenos prekyba“ valdybos pirmininko, sezoninės prekės, pvz., arbūzai ar kiti vaisiai, tik akcijos metu nėra pelningi, tačiau skaičiuojant vidurkį per visą sezoną tokios prekės atsiperka.
Pieno klausimas
Kainos našta, anot R. Miliausko, tenka prekybininkams, ne tiekėjams ar gamintojams. Paprastai pieno produktų ne vienas gamintojas veža į užsienį, taip gauna didesnį uždarbį. O jei prekiautų tik Lietuvoje, ne vienam būtų sudėtinga išsilaikyti.
Be to, pieno produktų kainas diktuoja pasaulio rinka. Anot pašnekovo, pieno kainos vis dar kritusios ir nėra pakilusios iki anksčiau buvusio kainų šuolio, kurį ne vienas galėjo vadinti aukso amžiumi.
„Kainas reguliuojame savo sąskaita. Tiekėjai kažkiek prisideda, tačiau gamintojams ir tiekėjams tikrai netenka pagrindinė našta. Mes norime palaikyti konkurencingas kainas, tad tai tenka daryti savo pelno sąskaita. Realiai atvežtinės prekės dempinguoja vietinius gaminius. Kad ir pas mus besiveržiantis prekybos tinklas – iš 1500 prekių pasiūlos pas juos tik apie 300–400 lietuviškų prekių. Kalbant apie mažuosius prekybininkus, apie 70 procentų sudaro lietuviškos prekės. Laimei, tie laikai, kai žmonės žavėjosi importiniais saldainiais ar sausainiais, praėjo. Dabar didelis privalumas yra šviežia mėsa, mes galime pardavinėti sveikesnę, užaugintą Lietuvoje. Net ir tas pats cukrus – žmonės mieliau renkasi lietuvišką, o ne atvežtą iš Lenkijos“, – aiškino R. Miliauskas.
Per maža paklausa
Anot A. Tarnausko, į nuostolingųjų sąrašą patenka ne tik maisto produktai, bet ir tokios prekės kaip akmens anglis, dujos, trąšos. Iš maisto produktų A. Tarnauskas įvardija tuos pačius, kaip ir „Utenos prekybos“ vadovas: cukrus, miltai, aliejus, duonos gaminiai. Tame pačiame mažo pelningumo prekių sąraše atsidūrė net kruopos, makaronai, juos daugiau perka mažiau pasiturintys asmenys.
„Smulkiesiems prekybininkams gana sudėtinga, nes jų sąnaudos gan didelės, o kainą šiais laikais reguliuoja didieji prekybos tinklai. Tad mažieji prekybininkai yra pažeidžiami, konkuruoti su didžiausiais prekybos centrais nepaprastai sudėtinga“, – sako A. Tarnauskas.
Mažieji prekybininkai neslepia, kad jų prioritetas – lietuviška prekė. Nors ji negali konkuruoti su kaina, tačiau atsveria kokybe.
„Mes savo veikloje laikomės koncepcijos, kad vietinė lietuviška prekė yra prioritetas. Mums ir realizuoti tokias lengviau. Nėra galimybės įvairios produkcijos importuoti dideliais kiekiais, tačiau vietinis produktas šviežesnis nei importinis“, – sako A. Tarnauskas.
Lietuvos kooperatyvų sąjungos generalinis direktorius Raimondas Koreiva teigia, kad mažai pelningas ar nepelningas prekes sunku įvardyti, nes kainos kinta, kinta prekių paklausa ir pasiūla.
„Nepelningų ar mažai pelningų prekių sąrašo realiai sudaryta nėra. Prekių kaina kinta, tad sąrašo niekas nesudarinėja. Galbūt prekybininkai mato kitaip“, – paaiškino R. Koreiva.
O štai vieno didžiųjų prekybos centrų atstovai neslepia, kad jiems kur kas paprasčiau nei mažiesiems prekybininkams valdyti prekių užsakymą ir stebėti, kokios prekės nėra pelningos, ir riboti nepelningųjų prekybą.
„Prekių užsakymas ir likučių valdymo procesas mūsų prekybos tinklo parduotuvėse yra visiškai automatizuotas. Tai mums leidžia valdyti prekių užsakymo procesus – užsakyti konkrečiu metu mūsų klientams reikalingas prekes, parinkti tinkamą jų kiekį. Ir maksimaliai sumažinti prekių, nebetinkamų parduoti ir vartoti, kiekius“, – kaip didinamas pelningumas paaiškino „Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Mažo pelningumo prekės:
Cukrus,
pienas,
sūris,
sviestas,
bulvės,
miltai,
duona,
svogūnai,
makaronai.
