„Galvojau, kad tai bus lengvas laisvalaikio užsiėmimas, bet smarkiai klydau“, – tarsteli Andrius, iki šiol kiaulėms sušerti atiduodantis blogai iškeptos duonelės.
Iš Pakruojo rajono Degėsių kaimo perkeltoje medinėje troboje išsaugotos ir menkiausios vidaus ir išorės detalės, bet autentiškos senovinių plytų grindys jau šildomos, o malkinė duonai kepti skirta krosnis pastatyta taip, kad būtų įmanoma pašauti apie 500 kepaliukų duonos, batonų ar bandelių.
Pačią pirmą darbo dieną Andrius Balandis prisimena kaip lengvą stresą. Kaimynė socialiniuose tinkluose išplatino žinią, kad beveik po 80 metų vėl bus prekiaujama čia pat Dotnuvoje iškepta duona, ir dar net neatsidarius parduotuvei garbaus amžiaus dotnuviškiai išsirikiavo į eilę. „Visą duoną ir batonus pardavėme per porą valandų, nors galvojome, kad jos užteks dviems paroms“, – prisimena Andrius.
Andrius Balandis mano, kad pirmos dienos fenomenui suveikė ir sentimentai. Tarpukaryje duoną kepdavo Aleksas Žardinskas, o jau pokaryje ji būdavo tik atvežtinė – rūgšti ir pakankamai negardi jau iš sovietinių kepyklų.
Skambų ir gražų kepyklos „Miltuotos rankos“ pavadinimą kūrė šeimos konsiliumas. Iš karto buvo atmesti visi tarptautiniai žodžiai, o iš šimtų lietuviškų variantų įstrigta prie paties paprasčiausio sūnaus Roko pasiūlyto – „Miltuotos rankos“.
Andrius Balandis teigia, kad malkinėje krosnyje iškepti duoną yra reikalų. Temperatūra pečiuje svyruoja, jos neįmanoma reguliuoti, todėl būtina žinoti kada ką pašauti.
Kasdien duonos iškepama po 200–300 kepaliukų, o prieš savaitgalį, kai nedirbama – dvigubai didesni kiekiai.
Andrius Balandis kiek skeptiškai vertina „Miltuotose rankose“ rengti edukacijas ar pilstyti alų.
„Noriu, kad tai būtų tiesiog švarus duonos kepimo verslas, į kurį jau įsisuko žmona, uošvė, sūnūs ir net kaimynai. Duona – tai tas produktas, kurio kasdien reikia – nepražūsime“, – reziumuoja Andrius Balandis.
