Žemės ūkio ministerijos duomenimis, ūkininkas nuosavybės teise valdo daugiau nei 2 tūkstančius hektarų, antra tiek nuomojasi. Ūkyje laikoma 1000 melžiamų galvijų, dar tiek pat prieauglio. Kas šis žmogus ir kaip jam pavyko išvystyti milžinišką ūkį?
Didžiausių šalies žemvaldžių sąrašą rasite čia.
Pradžia kolūkio pirmininkas
1983 m. baigęs Žemės ūkio akademiją, R. Majeras pradėjo dirbti kolūkyje agronomu, vėliau tapo jo pirmininku. Prasidėjus politiniams „atšilimams“ ūkininko tėvas, taip pat dirbęs kolūkyje, atgavo 10 ha žemės bei pradėjo ūkininkauti savarankiškai.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę prisijungiau prie tėvo, su kuriuo pradėjome kurti bendrą ūkį. Prasidėjo mūsų ūkininkavimo istorija. Pasistatėme malūną, tėvas turėjo šiek tiek žemės, todėl pradėjome auginti grūdus, vėliau atsirado gyvuliai. Auginome cukrinius runkelius, nes tuo metu jie buvo pakankamai pelningi“, – pasakojo R. Majeras.
Kiek vėliau, pradėjus bankrutuoti aplinkinėms bendrovėms, šeima nusprendė nuomotis žemes, o esant galimybei – bandyti įsigyti.
„Praktiškai visas žemes po vieną, po du, penkis ar dešimt hektarų pirkome iš tų žmonių, iš kurių jas ir nuomojomės. Per visus tuos metus neišlaidavome, nepirkome naujausių automobilių, o viską investavome į šią žemę“, – sakė ūkininkas.
Bendras R. Majero valdomas plotas - 4000 ha, iš kurių 2000 ha yra nuomojami. Ūkio pagrindas - javai. Jam priklauso Kauno rajono žemės ūkio bendrovė „Daugėliškiai“.
„Pusė žemės priklauso šeimai ir bendrovei, kita pusė yra nuomojama. Pievos užima apie 400 ha, cukriniai runkeliai beveik 700 ha, kukurūzų daugiau nei 500 ha, o likusią dalį – grūdinės kultūros“, – pasakojo ūkininkas.
R. Majeras įvardina ir priežastį, kodėl visas laisvas lėšas skyrė pirkti žemei – norėjo stabilaus vienos srities verslo, kad nereikėtų ieškoti kitų būdų užsidirbti. Todėl pagrindinis tikslas buvo turėti kuo daugiau nuosavos, dirbamos žemės, nes tik tai užtikrina ūkio stabilumą.
„Norint imtis ilgalaikių investicijų, reikia garantijų. Kiek laiko galėsi naudotis nuomojama žeme nežino niekas“, – aiškino žemdirbys.
Ūkininkas gan skeptiškai vertina norą tikrinti, ar stambūs ūkininkai visą žemę pirko teisėtai.
R. Majeras, paklaustas, kaip vertina 500 ha ribojimą, svarstė, kad pirmiausia reikia apskritai nuspręsti, kokio žemės ūkio norima Lietuvoje ir tik tada kalbėti apie plotus ir hektarus. Tačiau dabar tai, jo nuomone, niekam nerūpi – šiandien užėjo vajus skaičiuoti žemę, rytoj užeis skaičiuoti, kiek sklypų kas turi kur nors Vilniaus centre.
„Įsivaizduokite, yra 50 ha žemės ir tu stengeisi, kad tas sklypas būtų vienas. Reikia sutvarkyti melioracijos sistemą, griovius, reikia prižiūrėti, kokias organines trąšas naudoji, kurių veikimas siekia iki 10 metų. Pvz., esi nupirkęs 40 ha, o liko 10 ha vidury tavo sklypo. Ir dabar tu jo negali pirkti. Kas išeina? Tada sklypas sudarkytas, ateina kažkas, koks nors fondas, nuperka ir tu negali normaliai tvarkytis. Čia kaip pavyzdį sakau, kai tavo rankos surištos tvarkyti tą žemę, kaip ją priklauso“, – DELFI kiek anksčiau kalbėjo R. Majeras.
Daugiašakis ūkis
R. Majero ūkį galima vadinti daugiašakiu. Pagrindinė veikla – gyvulininkystė ir augalininkystė, o gaunamos pajamas, pasak ūkininko, priklauso nuo išauginto derliaus ir rinkos tendencijų.
„Daug kas priklauso nuo metų. Vienais metais būna mažesnės kainos už pieną, tada didesnį pelną atneša augalininkystė, kitais – geras derlius, tada daugiau uždirbame iš grūdinių kultūrų. Galima sakyti, kad gaunamos pajamos iš abiejų sričių yra panašios“, – teigia ūkininkas.
Vienas didžiausių žemės savininkų Lietuvoje sako, kad sėkmingam ūkininkavimui prireikė patirties bei pastovaus ir kryptingo darbo.
„Viskas vyko palaipsniui. Daugėjo žemės – reikėjo geresnės ir našesnės technikos, investavus į geresnę techniką – nupjaudavome didesnį laukų kiekį, kuris garantavo didesnes pajamas. Taip ir viskas sukdavosi sniego gniūžtės principu. Ką uždirbdavome, tą ir investuodavome.
Žinoma, naudojomės visomis įmanomomis paramomis, bet padidėjus ūkiui, paramos dalis sudarė tik mažą procentą visų investicijų“, – juokiasi R. Majeras.
Sukūrė per dešimtmečius
Ūkininkas sako, kad ūkis yra nevienadienis projektas.
„Tai dešimtmečių darbas. Žemės sklypai, gyvuliai, suformuotas kolektyvas, įdarbinti žmonės. Tam reikia didelės atsakomybės ir pasišventimo savo darbui. Visada esi priverstas ieškoti geriausių sprendimų, kad visi būtų patenkinti, o ir pats jaustumeisi tvirtai“, – pasakojo vyras.
Paklausas apie sunkiausią ilgo ūkininkavo periodą, R. Majeras sako, kad būtent praėję metai buvo vieni iš sudėtingiausių.
„Vargu ar buvo tokių sudėtingų metų, kokie pasirodė 2017 m. Dėl lietingo oro patyrėme labai daug nuostolių. Kombainai skęsdavo laukuose, daug investavome į juos, montavome papildomą techniką, kad tik pavyktų nupjauti derlių, taip pat padidėjo sąnaudos produkcijai užauginti“, – aiškino ūkininkas.
Kalbėdamas apie visuomenėje dažnai aptarinėjamus stambiausius Lietuvos ūkininkus R. Majeras sako, kad žmonėse yra kurstomas pavydas, atitraukiant nuo tikrųjų problemų.
„Atrodo, lyg būtų kuriamas priešo įvaizdis, lyg mes būtume kažką atėmę ar pavogę. Jei žmogus visą savo gyvenimą praleido ant sofos kritikuodamas kitus, o aš 30 metų, 7 dienas per savaitę sunkiai dirbau, tai apie ką mes kalbame?“, – klausia ūkininkas.
Perduos šeimai
R. Majero šeimoje trys atžalos. Vyriausioji dukra jau augina savo vaikus, vidurinysis sūnus kartu su tėvu dirba agronomu ūkyje, o jauniausioji dukra vis dar mokosi vidurinėje.
„Kaip ir mes buvome šeimoje trys vaikai, taip ir aš turiu tris atžalas. Kiti tėvo vaikai pasirinko niekuo su žemės ūkiu nesusijusias specialybes, o aš likau su savo tėvais gimtinėje, o dabar ir mano sūnus organizuoja darbą ūkyje,“ – pasakojo vyras.
Nors pasak R. Majero, žemdirbystė jam visada buvo prie širdies, o darbas ūkyje teikė malonumą, kiekvieną kartą priimant svarbius sprendimus tekdavo atiduoti nemažą dalį sveikatos.
„Visada jautei įtampą, imdavai kreditus, rizikuodavai, galvodavai, ar pasiseks, ar nepasiseks, viskas laiko ir sveikatos sąskaita. Galvojau, kaip čia padarius, kaip išvysčius ūkį, kad po manęs kažkas galėtų ramiai gyventi, bet kaip matau, Lietuvoje niekada nebus ramu. Jei tu nesėdi namuose, tyliai pasislėpęs kamputyje, tai visada turi galimybę kažkam užkliūti“, – konstatuoja vyras.
Dabar, po ilgo ir sunkaus darbo, kaip sako R. Majeras, reikia atrasti ir šiek tiek laiko sau.
„Pavasarį išvažiuoju kažkur pažvejoti, rudenį mėgstu medžioti. Jei kalbant apie atostogas, tai bandau pailsėti per Naujuosius metus arba po jų, kai tik kažkiek apmažėja darbo ūkyje, bet šiaip, dėl gyvulininkės ir cukrinių runkelių, darbas vyksta visus metus“, – aiškina žemdirbys.
Neramu dėl ateities
Vertindamas dabartinę Lietuvos žemės ūkio padėtį, R. Majeras netrykšta optimizmu.
„Šiuo metu žemės ūkio situacija Lietuvoje yra sudėtinga. Ta visuomenės dalis, kuri užsiima tik produkto kūrimu, turi mažiausias pajamas. Įvedus eurą augindamas grūdus gauni tokius pačius pinigus, kokius gaudavai litais. Bet tada reikėtų priminti, kad visos paslaugos, technika, yra pabrangusios, o už gaunamą produktą uždirbama tiek pat, kiek ir ankščiau.
Nei čia skųstis, nei čia verkt, bet reikia būti realistais. Kiekvieną kartą atsiranda vis naujų iššūkių, tai kuro akcizas yra didinamas, tai už mokesčių inspekciją reikia surinkti mokesčių, tai kvaili žalinimo reikalavimai. Su šiais dalykais kartais yra labai sunku pakovoti“, – atsidūsta ūkininkas.
Žemdirbio ūkyje auginama 1000 melžiamų galvijų, dar tiek pat prieauglio, tačiau ūkininkas į mėsinių galvijų ūkį nėra linkęs investuoti. Pasak jo, tokių gyvulių auginimas turėtų būti koncentruotas į mažiau derlingas arba sunkiai apdirbamas žemes.
„Tokios perspektyvos mūsų šalyje yra pakankamai geros, tačiau tam reikia didelių žemės plotų rytinėse Lietuvos dalyse, Žemaitijoje, ten, kur ne tokia gera žemė, reljefai, o ir technikai sunkiau pravažiuot. Našesniuose plotuose turėtų būti kultivuojama intensyvesnė pieno gavyba“, – sako žemdirbys.
Perdirbimo nesiims
Tačiau pasak R. Majero, Lietuvoje bandyti investuoti į pieno perdirbimą yra beveik neįmanoma.
„Pieno pramonė yra labai stipri, ir ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų ar Rytų rinkose, todėl tiesiog tai būtų per didelė konkurencija. Neįsivaizduoju, ko reikėtų tam, kad galėtum pasivaržyti su pramonininkais", – sako ūkininkas.
Kitas stabdantis faktorius – prekybos tinklai reikalauja ypatingai geros kokybės, todėl reikėtų grįžti prie to, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Perdirbėjas turėtų gaminti, o žemdirbys auginti aukščiausio lygio žaliavą.
Vienas iš pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje stambų ūkį įkūręs vyras sako, kad sėkmės formulių neišradinėjo, tiesiog darė tai, ką mokėjo geriausiai.
„Sėkmingam ūkiui yra reikalingos žinios ir daug darbo. Mes dirbome tai, ką išmanėme. Taip, buvo žmonių, kurie bandė užsiimti žemės ūkiu, rizikavo, bet dėl neišmanymo nudegė. Mano nuomone, gydytojas turi dirbti gydytojo darbą, o žemdirbys – žemdirbio. Jei tau yra duota ūkininko gyslelė ir turi galvą ant pečių – daryk tai, ką geriausiai išmanai“, – kalbėjo R. Majeras.
