Iš kitos pusės matome, kad reikia spręsti, kas bus su daugiametėmis pievomis, nes jų neišsaugojus visa šalis gali sulaukti sankcijų, vėl grįžtama prie minčių riboti tiesiogines išmokas ir sugriežtinti tvarką, pagal kurią nuosavybės teise negalima turėti daugiau kaip 500 hektarų žemės.
Galbūt, kaip siūlo kai kurie ūkininkai, pačius smulkiausius reikėtų vertinti tik kaip socialinį projektą, duoti jiems paramą pragyvenimui, nereikalauti jokių ekonominių rodiklių, o remti stambiuosius ūkius, kurie gamina prekinę produkciją ir uždirba pelną.
Kitą modelį siūlo mokslų daktarė Rasa Melnikienė. Pagal jos sistemą, smulkus ūkis būtų žmogaus papildomos pajamos, bet ne pragyvenimo šaltinis. Kita grandinės dalis vidutiniai šeimos ūkiai, kurie gyvena iš ūkininkavimo, tačiau be samdomų žmonių, bet palaiko žemdirbišką tradiciją. Trečioji didieji pramoniniai ūkiai, gaminantys pramoninę produkciją ir veikiantys tik kaip verslo subjektai.
Ko mums trūksta žemės ūkyje, kad nerandame balanso tarp smulkių, vidutinių ir stambių ūkių, kokia būtų išeitis kalbamės su Kęstučiu Navicku, Žemės ūkio ministru, Aušriu Macijausku, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentu ir Vytautu Buivydu, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininku.
