Susiskaldymo, politinių rietenų, nekritiško informacijos vartojimo, sutrikimo, apokaliptinių nuojautų ir pranašiškų kalbų labai daug. Prabilta, kad nuotolinis mokymasis atneš naują erą švietimui, pasirodė nemažai straipsnių, kuriuose kalbama apie naują žmonijos pradžią, naują visuomenę. Galbūt man trūksta įžvalgumo, bet man nuojauta kužda, kad ne naujas etapas prasidėjo, o kartojasi daugybę kartų žmonijos išgyventas ciklas.
Buvo Rojus, po to nuopuolis ir tremtis, buvo atgailavimas, bet vėliau ištiko Didysis tvanas, buvo susitaikymas, bet, galiausiai, Kristus buvo nukryžiuotas. Šių pakilimų ir nuopuolių priežastis – žmogiška prigimtis.
Nepatinka religinės asociacijos? Panašiai kalba ir antropologas Rimantas Jankauskas: virusai keičiasi, o žmogaus mentalitetas lieka toks pat. Jam paantrintų ir filosofas Karlas Jasperstas. Kas gi nežino chrestomatinio ribinės situacijos apibrėžimo: „Būdami laimingi, mes džiaugiamės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgiškumo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavę pasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviai pasiduodame laimingų būsenų tėkmei.“
Galbūt skambėsiu pernelyg dramatiškas, bet argi nėra pernelyg naivu tikėtis, kad per mėnesį ar pusmetį ims ir pasikeis tiek tūkstantmečių karuose, intrigose, korupcijoje, išnaudojimuose, tuštybės, galios ir hedonizmo žaidimuose klaidžiojusi žmonija?
Pritaikykime šį modelį sau asmeniškai: prisiminkime, kai dėl trumpalaikės ligos ar kitų priežasčių kokį mėnesį turėjome apriboti savo judėjimo laisvę ir fizinį kontaktą su kitais. Ar grįžome į normalų gyvenimą visai nauji žmonės? Būna atsivertimų ir stebuklų, bet žmogus turi ydą atkristi.
Juk buvo ir marų, ir kitų pandemijų, buvo didžiausios pasaulio tragedijos – du pasauliniai karai. Bet kažkaip vis tiek sugebėjome apsigyventi vakarietiškame komforto ir lepumo burbule, kur grožio salonai ir prašmatnūs rūbeliai tapo svarbesne kasdienybe detale nei pagalba kokiam nors nelaimėliui, o koks nors mokymasis, sudėtingesnis literatūros kūrinys ar bandymas keisti savo ydas – pernelyg daug pastangų reikalaujantis, nemalonus (tad neprasmingas ir nenaudingas) dalykas. Ir dabar mums didžiulis diskomfortas pasėdėti namuose, nenufotografuoti žibučių ar prašmatnaus Velykų stalo ir neįkelti nuotraukos į socialinius tinklus.
Apie naujas pradžias nekalbėčiau nei iš profesinės, nei iš žmogiškosios pusės. Kaip mokytojas, netikiu, kad žengėme į kažkokią naują švietimo erą, kad nuotolinis mokymasis prilygsta kažkokiam paradigminiam lūžiui, iš esmės keičiančiam mokymosi procesą. Gal man tiesiog trūksta įžvalgumo. Bet jeigu žmona išvyksta į komandiruotę ir su vyru kelias dienas bendrauja telefonu ar per „Messenger‘į“, ar jų santykiai pereina į kitą paradigmą? Ar jiems reikia naujų metodų? Taip ir su nuotoliniu mokymu: mokytojas moko, mokiniai mokosi – mokymasis visada reikalaus sunkaus darbo. Taip buvo ilgus amžius, tai yra, ir taip bus, kai grįšime į klases.
Taip pat ir su nauja visuomene: taip, randasi nauji įpročiai, bet kalbėti, kad grįžtame į laikus iki Berlyno sienos, kad valdžia staiga ims ir atims mūsų laisvę, kad dabar turėsime naują, kokią nors humaniškesnę ekonomiką, mano manymu, yra pernelyg hiperbolizuota. Greitai grįšime prie senų įpročių. Valdžia (ir nesvarbu valstiečiai, konservatoriaia ar liberalai) visada norėjo mus kontroliuoti. Tiesiog dabar jai atsirado palankesnė terpė. Kai viskas normalizuosis, o, tikiu, kad taip ir bus, jai vėl teks ieškoti labiau užmaskuotų būdų, kaip pasinaudoti mumis, kad įtvirtintų savo dominavimą.
Kai atsidarys sienos, o jos tikrai anksčiau ar vėliau atsidarys, mes vėl nersime į hedonistinį vartojimo ir turizmo tvaną. Vėl vyksime į turkijas, graikijas ir baisėsimės, kaip kai kurių tautų žmonės ant stalo palieka daugybę nesuvalgyto maisto, kiek daug besaikio gėrimo ir ėdimo tuose kurortuose, kiek daug šiukšlių ir plastiko jūroje. Bet patys taip pat dalyvausime tame vartotojiškumo žaidime: gersime, ėsime, rėdysimės, „selfinsimės“, „šėrinsimės“ ir pramogausime. Kad patenkintume savo tuštybę.
Simboliška, kad karantino metu su 10–okais skaitome Viljamo Goldingo „Musių valdovą“. Pesimistiškas kūrinys, liūdnai diagnozuojantis, kad, Goldingo žodžiais tariant, žmogus nenuilsdamas neša blogį – taip, kaip bitė neša medų. Deja, nematau jokių ženklų, rodančių, kad kas nors keistųsi: per mažai moralinės valios nugalėti egocentriškumą, savanaudiškumą ir norą valdyti kitus.
Belieka tikėjimas. Tikrai nediegiu goldingiško pesimizmo jauniems žmonėms. Tiesiog akcentuoju: turėkime atmintį ir būkime budrūs. Be abejo, turėkime tikėjimą ir viltį. Ne naivias iliuzijas, o tikėjimą ir viltį. Ta viltis man sako, kad yra tik viena kova, kuri gali ką nors pakeisti – ir ta kova nėra kova su virusu, tai kova su savimi pačiu. Asmeninė kova su savo vidiniais demonais.
Kol tas frontas apleistas, kol bijoma pažvelgti į savo pasąmonės gelmes ir pamatyti ten tūnantį blogį, kol nesiryžtama stabdyti egocentriškumo, tuštybės ir visų kitų bjaurasčių, ateinančių iš mūsų pačių vidaus, tol visos kalbos apie naują visuomenę ir žmoniją bus tik saviapgaulė. Jei bent bus pradėta ta kova, tada bus galima kalbėti, kad pradėtas kažkoks naujas kelias. Kelias į tikrąsias Velykas.
