Sūrio ceche besidarbuojanti Rasa pasakojo, kaip gimsta viena ar kita rūšis sūrio. Štai gaminant „Ožkos kaprizą“ daugiausia kantrybės prireikia išpilstant didelį kiekį jau parauginto pieno į mažulytes formeles. Ir viskas daroma rankomis su samčiu.

Lengviau pagaminamas kietasis sūris, moteris jo didžiules galvas vadina dzūkiškai tiesiog „bandomis“. Štai dviem bandoms reikėjo net 70 litrų pieno, jos sveria maždaug po 3 kilogramus. Toks sūris bręs ne mažiau kaip 3 mėnesius.

„Žanžakas – dar vienas sūris, reikalaujantis ypatingo dėmesio brandinimo metu. Jis natūraliai šiek tiek apauga baltu pelėsiu, o bręsta apie mėnesį. Tačiau kad gerai subręstų, šiuos sūrius reikia kasdien vartyti. Jie sustatomi kaip knygos lentynoje ir vartomi, kad nesuliptų, kad kvėpuotų, kad nešlaptų. Jei reikia, plauname su vandeniu ir druskos tirpalu, kad išvengtume kitokių pelėsių, kurie iš esmės nėra kenksmingi, bet akiai nemalonūs“,- pasakoja sūrininkė.

„O kaip palaikote gerus santykius su ožkomis?“,- klausiu. Pro sūrinės langą meiliai nusišypsojusi gyvuliams Rasa sako: „Šėrimas - labai svarbus dalykas. Ir meilė. Vieną jos jaučia, o šerti gerai stengiamės. Sudarom tokias sąlygas, kokių reikia, kad galėtų ir į lauką išeiti. Mes su jomis nuolat, niekad nepaliekam vienų. Tas irgi labai svarbu. Jos eina kaip šuniukai ir stumia nosim, prašydamos, kad paglostytum. Taip jos kalbasi su mumis. Tikiuosi, supranta ir mus.“