„Aš labai džiaugiuosi, kad Dievas man davė tokią draugę, - netramdė ašarų Anželika. – Ne kiekvienam taip pasisekė. Niekada nepamiršiu su kokia nuotaika ir kokia šypsena ji įžengė į mano palatą po operacijos. Ramino mane, sakė „viskas bus gerai“.
Ir tik gerokai vėliau, gal po kokio pusmečio ar metų, aš sužinojau, kad išėjus iš mano palatos ji apsiverkė“.
„Anželika yra stipri ir ryški asmenybė, - pasakojo Aliona. – Labai draugiška, linksma, fantastiška ir beprotiška. Mes mėgstam dainuoti ir šokti mašinoje, it pamišusios didžiausiu įmanomu greičiu važinėjamės su Anželikos vežimėliu ... Mes, kai susitinkam, negalim nustygti vietoje. Ir visus mūsų kvailiojimus mėgstam filmuoti ir fotografuoti“.
Po tos nelaimingos operacijos praėjo jau 10 metų ir septynerius metus iš to dešimtmečio Anželika praleido namie. Kol vieną gražią dieną tarė sau – užteks. Ir susirado sau tiek veiklos, kad dabar ji miega tik po kelias valandas per parą – daugiau nėra kada. Pasijodinėjimas žirgais, fotosesijos su profesionalais, studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete, naktiniai klubinėjimai Vilniuje, siuviniai, kuriuos ji parduoda visoje Europoje, šaudymas iš lanko, pneumatinio šautuvo ir pistoleto, slidinėjimas Druskininkuose su specialiai neįgaliesiems pritaikyta monoslide, kiorlingas, biliardas ... Ir vos jos mažame kambarėlyje telpantys medaliai ir diplomai.
Aliona turi svajonę, kurią draugės greičiausiai įgyvendins šią vasarą – nuvykti į Koso salą. Anželika tokia aistra šiai Graikijos salai nedega, bet nusileido draugės spaudimui. Tačiau neseniai Anželika rado savo svajonę, tad šį kartą nusileisti teko Alionai.
„Paskambino Anželika ir sako – pildom „Draugystė veža“ anketą, - prisiminė Aliona. – Perskaičiau ir sakau – na jau ne. O ji man – aš išpildysiu tavo Koso salos svajonę, o tu išpildyk mano. Aš noriu į Euroviziją“.