Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas teigia, kad pastarojo meto diskusijos apie dalijimosi ekonomiką vyksta ne veltui.
„Vienas svarbiausių privalumų yra tas, kad žmogus-žmogui modelis leidžia panaudoti laikinai nenaudojamus daiktus, išteklius. Akivaizdu, kad niekas 100 proc. neišnaudoja savo automobilio, laisvo kambario, daiktų ar savo laiko. Dalijimosi ekonomika suteikia paprastą ir efektyvią galimybę pasiūlyti šiais dalykais naudotis kitiems ir iš to uždirbti. Taip ištekliai panaudojami daug efektyviau, todėl jų reikia mažiau ir todėl jie tampa pigesni, prieinamesni“, – neseniai publikuotame komentare dėstė jis.
Šio reiškinio atžvilgiu skeptiškiau nusiteikęs „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, kuris nelinkęs dalijimosi ekonomikos vadinti revoliucija.
„Visos šios paslaugos buvo teikiamos ir anksčiau, tik technologijos leido tai padaryti žymiai efektyviau. Į dalijimosi ekonomiką labiau žiūrėčiau kaip į technologinį progresą, kuris leidžia sutelkti tuos žmones, kurie nori daiktu pasidalinti ir tuos, kurie nori jį kuriam laikui pasiskolinti. Tai – labiau evoliucija“, – DELFI sakė jis.
Beje, Ž. Mauricas pridūrė, kad jam nelabai patinka ir pats „dalijimosi ekonomikos“ terminas.
„Komunizmas buvo tikroji dalijimosi ekonomika“, – juokėsi ekonomistas.
Iš tiesų, pakankamai naujas ir neištyrinėtas reiškinys vieno pavadinimo neturi ir Vakaruose. Skirtingi autoriai jį vadina „platformų“, „tinklo“, „paklausos“, „iš apačios į viršų“ ir t.t. ekonomikomis.
JAV – tik 0,5 proc.
Iki šiol dalijimosi ekonomikos mastas buvo labai miglotas net ir pavėžėjimo paslaugų įmonės „Uber“ gimtinėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiek tiek aiškumo turėtų pateikti šalies ekonomistų Lawrence`o Katzo ir Alano Kruegerio atliktas tyrimas, kuris parodė, kad dalijimosi ekonomikoje dirba vos 0,5 proc. visų dirbančiųjų.
Tačiau „Uber“ logistikos ir operacijų vadovas Lietuvoje Vytautas Černiauskas teigia, kad tai nėra mažai, ypač turint omenyje, kad JAV gyvena daugiau nei 300 mln. žmonių.
„Tai yra milijonai, – DELFI sakė jis. – Apie dalijimosi ekonomiką kalbama ne dėl to, kad tai yra madingas žodis, o dėl to, kad iš tikrųjų joje dirbančiųjų dalis yra reikšminga.“
V. Černiauskas aiškino, kad dalijimosi ekonomika yra labai svarbus ir perspektyvus dalykas iš ekonominių galimybių kūrimo pusės.
„Žmonės labai vertina lankstumą ir jaunoji karta vis mažiau ir mažiau vertina darbą nuo 9 iki 18 val. Kuriamos galimybės žmonėms, kurie negali dalyvauti tradicinėje darbo rinkoje“, – sakė jis.
Panašaus požiūrio laikėsi ir Ž. Mauricas, kuris sakė, kad vienas labiausiai jam patinkančių dalykų dalijimosi ekonomikoje yra tai, kad ji skatina verslumą.
„Žmogus pamato, kaip paprasta užsiimti verslu, – pastebėjo ekonomistas. – Taip sumažėja ir biurokratų poveikis ir galimybės, pavyzdžiui, paimti kokį nors kyšį.“
Kapitalas ir darbo jėga
Dar vienas pasaulyje gerai žinomas dalijimosi ekonomikos dalyvis – nuomos tarpininko funkciją atliekanti įmonė „Airbnb“.
Lyginant ją ir „Uber“ galima pastebėti, kad pirmosios naudotojai dalijasi savo nekilnojamuoju turtu – kapitalu, kai antrosios partneriai uždirba iš savo laiko – darbo jėgos.
V. Černiauskas iš dalies sutiko su tokiu pastebėjimu, tačiau pridūrė, kad buto atveju irgi reikia jį išvalyti, įleisti žmones, suteikti informaciją.
„Butas pats neišsinuomoja ir reikia tam tikro savininko įsitraukimo“, – sakė jis.
„Uber“ atstovas taip pat teigė, kad, jo manymu, dalijimosi ekonomika yra rimtas ateities tendencijų pranašas.
„Tai yra neišvengiamas dalykas, tiek dėl visuomeninių pokyčių, tiek dėl resursų, laiko. Didmiesčiuose žmonės jau ne pirmą dešimtmetį supranta, kad automobilis (ypač antras šeimoje) yra ekonominė našta, o ne nauda, nes jį reikia išlaikyti. Yra tam tikra kelionių riba, kurios nepasiekus per tam tikrą laiko vienetą, važinėti „Uber“ apsimoka labiau, negu turėti automobilį“, – sakė jis.
Tačiau Ž. Mauricas prieštaravo ir sakė, kad taip piešiamas įsivaizdavimas klaidingas.
„Nemanau, kad pradėsime dalintis rūbais. Aišku, kažkokie nišiniai dalykai bus, jų ir dabar jau yra, bet jie tikrai nebus pagrindiniai, – svarstė pašnekovas. – Kai kas sako, kad savo automobilio nebereikės. Tačiau žmonės vis tiek nori estetikos, nori turėti savo. Juk nežinai, kas tuo svetimu automobiliu važiavo anksčiau, nežinai, ar jį gausi, kai tikrai reikės ir t.t.“
Reguliavimo klausimas
V. Žukauskas teigė, kad vienas didžiausių su dalijimosi ekonomika susijusių išbandymų yra jos reguliavimas. Čia, jo manymu, valdžia turi du pasirinkimus.
„Pirma, naują būdą, kaip teikti paslaugas, ir santykinai mažesnį jų reguliavimą matyti kaip grėsmę vartotojams. Tokiu atveju reguliuotojai bandys šias paslaugas „sugrūsti“ į esančius reguliavimo rėmus“, – komentare rašė jis.
Antras V. Žukausko matomas pasirinkimas – dalijimosi ekonomikos atsiradimą priimti kaip ženklą, kad dabartinis tradicinis paslaugų teikimo modelis ir griežtas jo reguliavimas yra neefektyvus. Kad dalijimosi ekonomikos atsiradimas yra gaivi alternatyva, proga reguliavimą mažinti apskritai.
„Proveržis visuomet susijęs su rizika. Neįmanoma pasinaudoti naujovių teikiamomis galimybėmis, jei kiekviename žingsnyje bijome suklupti. Į dalijimosi ekonomikos atsiradimą turėtume žiūrėti kaip į galimybę, naujas paslaugas, geresnį vartotojų poreikių tenkinimą, darbo vietas ir investicijas, o ne kaip į grėsmę, kurią reikia suvaldyti apraizgant reguliavimu“, – komentare rašė LLRI viceprezidentas.
