Didesnė darbo sutarčių įvairovė sudaro platesnes galimybes darbdavio ir darbuotojo susitarimui.
Viešai keliamos abejonės, kad šis priimtas variantas nėra palankus darbuotojams, neatitinka tikrovės, nes nė vienas darbdavys neatsisakys įmonei pridėtinę vertę kuriančio darbuotojo ir, esant kvalifikuotos jėgos trūkumui rinkoje, jis visomis išgalėmis stengsis tokį darbuotoją išlaikyti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas, tad ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu keliu - gerinant jiems darbo sąlygas.
Todėl nieko keisto, kad keičiantis ekonominei situacijai ir darbuotojų bei darbdavių poreikiams, išliekant aukštam šešėlinės ekonomikos lygiui ir augant tarptautinei konkurencijai dėl talentų ir investicijų, kyla poreikis prie besikeičiančios ekonominės tikrovės pritaikyti ir darbo santykius.
Siekiant pritraukti investicijas, Lietuva turi užtikrinti, kad investicinė aplinka, apimanti ir darbo santykių reglamentavimą, būtų konkurencinga kaimyninių šalių atžvilgiu.
Nors Lietuva yra išskirtinai konkurencinga savo išsilavinusiais ir talentingais darbuotojais, darbo santykių reguliavimo srityje - atsilieka. Lietuvoje darbo santykių reglamentavimas ilgą laiką iš esmės nesikeitė.
2002 m. priimtas Darbo kodeksas įtvirtino pagrindinius darbo santykių reglamentavimo principus, o nuo tada ne kartą bandyta jį modernizuoti.
Nors projektas, kuris gimė po svarstymų Seimo komitetuose, nėra pats optimistiškiausias variantas ir nesukuria šimtaprocentinių prielaidų Lietuvos konkurencingumo trukdžiams pašalinti, tačiau bent jau gerina prielaidas kurti naujas darbo vietas ir atveria didesnes galimybes jaunimui įsidarbinti.