Šį klausimą nagrinėja sutarčių teoriją, kurią išplėtoję Harvardo profesorius Oliveris Hartas ir Amerikoje dirbantis Suomijoje gimęs mokslininkas Bengtas Holmstromas šiemet gavo Nobelio ekonomikos premiją.
Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ pastebėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, jų ir kitų autorių tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurie labai aktualūs ir Lietuvai.
Darbo santykiai
Vienas iš kertinių dalykų, kuriuos parodė O. Harto ir B. Holmstromo tyrimai yra tai, kad parašyti iš tiesų gerai veikiančią sutartį beveik neįmanoma. Išsprendus vieną paskatų problemą, atsiranda kitos.
Be to, kartais gali pasirodyti, kad sutartyje reikia nurodyti kiekvieną darbe galinčią susidaryti situaciją ir dar jos sprendimą – konkrečiai išvardinti kas, ką ir kada turi padaryti.
Tačiau realybėje tokios sutartys neįmanomos. Viena vertus dėl to, kad parašyti tokią sutartį būtų be galo brangu. Antra vertus, dar brangiau būtų vykdyti jos priežiūrą ir įgyvendinti.
Ypač įdomi yra B. Holmstromo įžvalga apie tai, kodėl darbuotojai kartais neparodo viso savo potencialo.
„Darbuotojas gali apsimesti slunkiu vien tam, kad jo bosas nepamatytų koks jis talentingas. Nes jeigu pamatytų, tada galėtų iš jo reikalauti įdėti dar daugiau pastangų“, – „Bloomberg“ tinklapyje paaiškina ekonomistas Tyleris Cowenas.
B. Holmstromas taip pat yra aiškinęs, kodėl įmonės, kurių darbuotojai yra ir jų savininkai retai būna sėkmingos. Jo teigimu, taip yra todėl, kad komandoje dirbantys asmenys nėra linkę savęs adekvačiai nubausti už nesėkmes.
Kiek turi uždirbti direktorius
Dar vienas klausimas, kurį savo tyrimuose nagrinėja Nobelio premijos laureatai – koks turėtų būti įmonės vadovo atlyginimas ir kaip jį geriausia apskaičiuoti.
Paprastai įmonės savininkai nori, kad jų pasamdytas vadovas su jam įgaliotu turtu elgtųsi kaip su savo – sunkiai dirbtų, galvotų apie išlaidas ir mažintų rizikas. Tačiau tiksliai įvertinti vadovų darbo rezultatus labai sudėtinga.
Pavyzdžiui, vien pagal įmonės akcijų kainą nustatomas vadovo atlyginimas gali neatspindėti realaus jos direktoriaus indėlio, nes kainos padidėjimui įtakos turi ir kiti, nuo jo nepriklausantys veiksniai, kaip situacija šalies ekonomikoje ir t.t.
Todėl O. Hartas ir B. Holmstromas siūlo premijos dydį nustatyti atsižvelgiant į bendrą konkrečioje srityje ar pramonėje veikiančių įmonių akcijų kainų pokytį.
Vis dėlto, kaip pastebi „The New York Times“ korespondentas Binyaminas Appelbaumas, šis jų patarimas vis dar nėra tapęs plačiai naudojama praktika.
Privatus ar viešas
Nobelio premija pagerbti ekonomistai taip pat yra nagrinėję rizikas, kurios atsiranda privatizavus kai kurias viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, mokyklas, kalėjimus ar ligonines.
O. Hartas ir B. Holmstromas pabrėžia, kad kaštų mažinimas šiose srityse gali padaryti žalos bendrai gerovei.
Vienas iš svarbiausių O. Harto mokslinių darbų yra apie tai, kodėl vyriausybės, o ne privačios įmonės turėtų užsiimti kalėjimų priežiūra.
„Dauguma mūsų labiau mėgsta valgyti privačiame, o ne valstybės valdomame restorane, nes manome, kad patys galime nuspręsti, kur kainos mažiausios, maistas skaniausias, yra daugiau naujovių.
Tačiau privatus kalėjimas nėra tokia pati gera idėja. Kalėjimų bendrovės sieks mažinti savo išlaidas, o to rezultatas bus nepakankamai humaniškos įstaigos. Kartais nelabai efektyvi biurokratija gali pasiekti geresnių rezultatų siekiant socialinių tikslų“, – apie tai „Bloomberg“ rašo T. Cowenas.
Tiria realų pasaulį
O. Harto ir B. Holmstrom nagrinėjamos ekonominės temos retai patenka į su jomis tiesiogiai nesusiduriančių žmonių akiratį. Viešojoje erdvėje kur kas dažniau nagrinėjami bendrojo vidaus produkto augimo, nedarbo, fiskalinio skatinimo, palūkanų normų, prekybos ar produktyvumo klausimai.
Pastarieji priskiriami makroekonomikos sričiai, kai naujieji Nobelio laureatai tyrinėja mikroekonomiką – pasaulį, kuris yra kur kas labiau realus, nes gali pasigirti kur kas didesne patikimų duomenų gausa.
Pastarąjį dešimtmetį šiai sferai daugiau dėmesio skirti pradėjo ir Karališkoji Švedijos mokslų akademija.
Ekonomikos apžvalgininko Noah Smitho manymu, tai yra gera tendencija, nes skatina ekonomistus nuo teorijos grįžti prie praktikos.
„Makroekonomika iš pradžių buvo labiau išplėtota. Ekonomistai matė didelius, svarbius reiškinius, kaip augimas, recesijos, skurdas – ir ėmėsi teorijų apie juos rašymo. Iš pradžių jos buvo abstrakčios, vėliau tapo vis labiau matematiškos ir formalios“, – „Bloomberg“ dėsto jis.
Tačiau kita dalis – mikro-ekonomistai – ėmėsi kasdienių problemų, pavyzdžiui, kaip nustatyti teisingą, pasiektus rezultatus atitinkantį atlyginimą. O. Hartas ir B. Holmstromas priklauso būtent šiam tipui.
