Keletas ilgų stalų, ant jų įvairiausi patiekalai: ant vieno – salotos, ant kito – sriubos, toliau – karštieji patiekalai, įvairios mišrainės, dar toliau – kava, arbata, vaisvandeniai, vaisiai, desertai, ledai. Prisidedi į lėkštutę, ko širdis geidžia ir sėdėsi prie pasirinkto stalelio. Suvalgei, eini ir dediesi antrą, trečią kartą.
Neužilgo atsirado keli tokie restoranai ir Vilniuje. Tik juose būdavo kiek kitaip: į lėkštę gali dėtis, kiek telpa, tačiau antrą kartą grįžti prie patiekalų stalo nevalia. Įdomu buvo stebėti lietuvaičius, bandančius kuo daugiau patiekalų prisikrauti į lėkštę. Per kraštus krenta, kiti net su pirštu ką susikrovę prilaiko. Buvo ir kelių dydžių lėkštės. Už mažesnę moki mažiau, už didesnę – daugiau.
Pagaliau ir pas mus tokie vienos lėkštės restoranai išnyko ir dabar veikiančiuose gali prie patiekalų stalo grįžti tiek, kiek nori kartų.
Sako, yra buvęs toks restoranas ir Šiauliuose. Kažkiek gyvavo, bet užsidarė. Ir štai sužinojau, kad tik išvažiavus iš Šiaulių Kelmės link dešinėje kelio pusėje kviečia kavinė „Geltona“, kurioje už 5 eurus gali valgyti tiek, kiek nori. Iš tolo išvystame geltoną pailgą pastatą. Iš greitkelio pasukti į šią kavinę kviečia ir netoliese posūkio stovintis automobilis su užrašu ant šono apie pietus už 5 eurus.
Užsukame. Prieš įžengiant į pastatą, pastatyta geltona brezentinė palapinė, kuri akių, deja, nedžiugina. Patogi ji tik rūkoriams, kurie, išėję iš kavinės, ten gali parūkyti. Stovi joje liaudies staliaus sukalti stalai bei suolai, o reikalinga ji, aišku, vasarą, bet, manau, gražiau atrodytų, jei būtų viskas sukalta iš medžio – medinis priebutis. Juo labiau, kad kavinės kairėje pusėje tokių medinių altanų – ne viena.
Viduje daug stalelių stovi, tad draugijos gali niekieno nekliudomos rasti. Aplink daug liaudiškų elementų: medžio drožiniai, puodynės, ąsočiai…
Mes keturiese, tad sumokame 20 eurų ir čiumpame lėkštes. Tiesa, čia kiek kitaip nei kituose tokio tipo kavinėse ir restoranuose, kur maistą dediesi pats. Čia paprašai ir padavėja tau įdeda, ko nori. Tarsi patogiau, bet, manau, kiek ir paskaičiuota – einant prie padavėjos su lėkšte begalę kartu susiduri su gėdos jausmu. Be to, krinta į akis dvi lentelės su pastabomis: vienoje parašyta, jog tų, kurie prisidės maisto ir nesuvalgys, laukia 5 eurų bauda, o kitoje, jog pietauti galima tik vieną valandą. Sumokėjus ant mūsų kvitelio užfiksuotas laikas 13.44 val., reiškia užsakymus maistui iš mūsų priiminės iki 14.44 val.
Kavą, arbatą, vaisvandenius įsipili pats. Ant atskiro stalelio sudėti kečiupai, įvairiausi padažai, majonezo indeliai, prieskoniai, tad gali tai, ką tau lėkštėn įdėjo padavėja, pasiaštrinti ar pasisaldinti.
„Kokios sriubos norėsite? – klausia padavėja ir iškart pagiria, – sriubos pas mus skanios.“ Iškart pasakysiu – tikrai taip – sriubos skanios. O buvo jų keturių rūšių: rūgštynių, charčio, čili ir šaltibarščiai. Užsisakome skirtingas sriubas ir visiems įteikiamos sklidinos lėkštės. Mūsų draugijoje buvusi moteris ypač gyrė charčio sultinį.
Po to prie maisto stalo ėjome dar ne kartą. Maisto daug: silkė su bulvėmis ir svogūnais, krevetės su alyvuogėmis (krevetės kavinėje, kurioje gali valgyti tiek, kiek nori, net mane nustebina – aišku, gerąja prasme), žuvis su daržovėmis, vištiena saldžiarūgščiame padaže, vištienos kepsneliai, aštrūs kiaulienos kepsneliai, kiaulienos kepsneliai su sūriu ir baravykais, kepta šoninė su svogūnais, plovas, balandėliai, cepelinai ir t. t. Visi mūsų draugijoje gyrė prie maisto pridedamas salotas (padavėja pridėdavo tiek, kiek nori ir kokių nori). Patiko troškintos daržovės grietinės padaže, burokėliai, kopūstai, morkos… Gal tik tarkuotose morkose kiek trūko česnako (kas jo nemėgsta, gal ir gerai), bet štai burokėliuose ir ypač kopūstuose visko tiksliai įdėta.
Priekaištai. Labai seni cepelinai, gal net ne vakarykščiai, bet užvakarykščiai, bulvių minklė visai išdžiuvusi. Suprantama, kai visko tiek daug, cepelinų mažai kas užsigeidžia ir jų vis lieka. Užkliuvo dar grikiai – pervirti (gal vakarykščiai), vandeningi. Bet tik tiek. Skanių dalykų daug, tad tie keli minusiukai pietų kavinėje „Geltona“ nesumenkina.
Akys dar daug ko norėjo bet nebetilpo. Dabar tik supratome, kodėl taip buvo siūloma sriuba ir kodėl tokios didelės jos lėkštės. Vien jau suvalgius tiek sriubos, esi beveik sotus.
Baigėme pietus ledais, kurie čia skanūs, o ir jų kelios rūšys. Gana gera kava. Tokiuose vietose geros kavos retai pasitaiko. Tenka prisipažinti, prisikirtome. Aišku, dėl persivalgymo galime daug ką kaltinti, pavyzdžiui, Mėnulio fazę. Bet būkime nuoširdūs – kalti patys. Ak, tos akys ir tie kvapai. Ir tai, kad gali valgyti, kiek tik nori. Iš praeities, daug ko trūkumo, neturėjimo, o svarbiausia iš gobšumo visa tai.
Vertinimas. Aplinka – 4 balai, maistas – 5 balai, kaina – 6 balai. Skirčiau ir daugiau, tik vertinimo skalė nebeleidžia, nes kur už tokią sumą (prisiminkime – 5 eurus) taip prisivalgysi. Nors gal geriau reikėtų sakyti – kainos ir kiekybės santykis. Bendras balas – 5.
Išeidamas iš kavinės, pagalvojau, kad jei tokia kavinė atsirastų miesto centre, lankytojų tikrai nestokotų, nes ir čia, už miesto, jų buvo nemažai.
