Juk Rusijos derybos dėl stojimo į vieną svarbiausių tarptautinių organizacijų turėjo labai dominti ne tik politikus, diplomatus, verslo atstovus, bet ir visus, besidominčius šiuolaikiniais tarptautiniais santykiais ir naujausiųjų laikų pasaulio istorija.
Rusijos Federacija derybas dėl narystės PPO, tiksliau – jos pirmtakėje, Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos (General Agreement on Tariffs and Trade, GATT) pradėjo dar 1993 metais. Tada Kremliuje dar šeimininkavo Borisas Jelcinas, o sovietų kariuomenė buvo vedama iš Lietuvos ir Lenkijos. Prisiminkime, kad Lietuva stojimo į PPO derybas pradėjo tik 1994 m. pradžioje, tačiau jas baigė 2000 m. pabaigoje, o visateise PPO nare tapo tik 2001 m. gegužės 31 dieną.
Gana ilgą laiką Rusijos stojimo į PPO derybos buvo gretinamos su Ukrainos derybomis, mat abi šalys šiuos procesus pradėjo beveik tuo pat metu. 2007 m. pabaigoje niekas tvirtai negalėjo pasakyti, kuri šalis pirmoji baigs derėtis ir kaip būsima vienos ar kitos šalies narystė PPO paveiks kaimynių santykius ir tuo metu įsiplieskusius nesutarimus ar net atvirus ginčus dėl eksportuojamų dujų kainos bei tranzito. Maratoną laimėjo Ukraina – 2008 m. gegužės 16 d. tapo visateise PPO nare. Bene įdomiausias faktas tas, kad Ukraina, kuri aktyviai derasi su Balkanų ir kitomis šiuo metu į PPO stojančiomis šalimis, taip ir nepradėjo analogiškų derybų su Rusija.
Maratono bėgimas
Grįžkime prie 18 metų trukusio Rusijos stojimo į PPO maratono ir pabandykime įvertinti šios šalies pasirodymą jame. Pirma, 18 metų trukusiame procese buvo net kelis kartus sustota ilgesniam ar trumpesniam laikui. Kaip jau minėta, iki 2007 m. Rusijos stojimo į PPO derybos vyko gana sklandžiai.
Dar 2004 m. Rusija baigė dvišales derybas su Lietuva, truputį vėliau – su Europos Sąjunga (ES), o per kitus dvejus metus analogiškas dvišales sutartis pasirašė ir su kitomis svarbiausiomis PPO narėmis: JAV, Japonija, Kinija, Kanada ir Australija. Šis laikotarpis svarbus tuo, kad būtent tada Rusija prisiėmė įsipareigojimus, kiek ir kokių prekių importo muitus mažins, kokius paslaugų sektorius atvers užsienio šalių paslaugų teikėjams bei investuotojams.
Taigi, dar 2004 m. ES derybose su Rusija susitarė ne tik dėl importo, bet ir dėl dujų bei kitų žaliavų eksporto muitų. Taip pat tada buvo susitarta, kad Rusija laipsniškai didins šalies viduje pramoniniams vartotojams parduodamų dujų kainą ir garantuos, kad ta kaina padengs gamybos, pelno ir būtinų investicijų išlaidas.
2008 m. rugpjūtį prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas, dar po kelių dienų per pasaulį ir Rusiją pradėjo ristis finansų krizė. Todėl natūralu, kad 2008 m. antroje pusėje Rusijos vyriausybei greita derybų pabaiga rūpėjo mažiau, o pasaulio politinė parama Rusijai buvo susvyravusi. Nuo 2009 m. pradžios Rusijos vidaus rinka pradėjo bristi iš krizės sukelto košmaro, o vasaros pradžioje vykusiame ES ir Rusijos vadovų susitikime buvo pažerti gausūs pažadai, kad Rusija labai greitai atsidurs prie PPO slenksčio.
Tačiau ir Europą, ir visą pasaulį nustebino ir net suglumino Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino pareiškimas apie su Kazachstanu ir Baltarusija kuriamą Muitų sąjungą bei derybų dėl PPO narystės įšaldymą.
Rusija savo derybas dėl narystės PPO prisiminė tik po metų – 2010 m. vasarą – ir su nauja energija bei užsispyrimu pradėjo paskutinį maratono etapą. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad iki tol, kol Rusijos derybininkai grįžo į Ženevą, Rusijos vyriausybė spėjo daug ką nuveikti šalies viduje. Prisidengiant kuriama Muitų sąjunga buvo didinami importo muitai, Lietuvos ir jos ES kaimynių bei Turkijos vežėjai buvo apkaltinti kontrabanda ir stumiami iš Rusijos rinkos, iš Europos į Rusiją eksportuojamuose vaisiuose ir daržovėse, mėsoje bei pieno produktuose buvo rasti „dideli kiekiai“ pesticidų, antibiotikų ir kitų, regis, tik Rusijos vartotojams skirtų kenksmingų medžiagų.
Iš esmės bet kurios vyriausybės veiksmai ir nuoširdus rūpinimasis savo šalies vartotojų sveikata tikrai sveikintinas. Tačiau, truputį atidžiau panagrinėjus Rusijos Federacijos vyriausiojo sanitarijos gydytojo Genadijaus Oniščenkos rastas kenksmingas medžiagas ir oficialiosios Maskvos didesnius ar mažesnius nesutarimus su kitomis šalimis, galima pastebėti įdomų dėsningumą.
Būtent šis pareigūnas tam tikrais laikotarpiais „atrado“, kad vynas iš Gruzijos ar konservuoti žuvų produktai iš Latvijos gali būti pavojingi žmonių sveikatai, taip pat kad šaldyta paukštiena, ypač importuojama į Rusiją, kenkia sveikatai, o 2011 m. lapkritį, paaštrėjus Rusijos ir Tadžikijos santykiams, pastarajai sulaikius ir kontrabanda apkaltinus du Rusijos pilotus, G. Oniščenka „atrado“, kad būtent Tadžikijos piliečiai, atvykstantys į Rusiją, gali būti pavojingi sveikatai, nes nemažai jų yra ŽIV ir tuberkuliozės virusų nešiotojai.
Rusijos stojimo į PPO derybas nuo 2010 m. vasaros pastūmėjo vis šiltėjantys JAV ir Rusijos santykiai. Tai nulėmė Baltųjų rūmų paskelbta „perkrovimo“ (angl. resetting) politika. Abiejų pusių dialogo rezultatas – atnaujinta branduolinės ginkluotės mažinimo sutartis ir Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija dėl didesnių sankcijų Iranui. 2010 m. birželio pabaigoje, rengiantis JAV ir Rusijos prezidentų susitikimui, politikos apžvalgininkai sutarė, kad, abiem šalims ieškant naujų bendradarbiavimo formų, tarpusavio ekonominiai santykiai ir Rusijos derybos dėl narystės PPO – puikūs kandidatai.
Prezidentai susitikime aptarė šaldytos paukštienos eksportą, autoriaus teisių apsaugą Rusijoje ir panašius klausimus. Sutarė, kad kai kurios dvišalės problemos bus išspręstos per kelis mėnesius – iki 2010 m. rugsėjo pabaigos. Šie pokalbiai ir nustatyti konkretūs terminai pažadino ir Europos Komisiją Briuselyje. Nors Europos šalių eksportuotojai skaičiavo milijoninius nuostolius dėl kuriamos Muitų sąjungos ir kasdien pasigirstančių žinių apie naujus trukdžius verslui, Briuselis ir Maskva, sekdami Vašingtono pavyzdžiu, irgi pradėjo tartis dėl tam tikrų klausimų, kurie stabdė Rusijos derybų procesą.
Atsilikdamas tik keliais mėnesiais nuo JAV, Briuselis 2010 m. lapkričio pabaigoje paskelbė, kad su Rusija pavyko susitarti dėl medienos eksporto muitų ir geležinkelių tarifų, kurie buvo vieni problemiškiausių klausimų ir trukdė Rusijai greitai baigti derybas dėl narystės PPO. Tačiau kitų probleminių klausimų – mėsos tarifinių kvotų, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių bei Rusijos Federacijos investicinio režimo automobilių sektoriuje – sprendimai buvo nukelti vėlesniam laikui. Išspręsti klausimai buvo svarbūs tik kelioms ES šalims: Skandinavijai ir Baltijos valstybėms, o kitais klausimais ekonominių interesų turėjo beveik visos ES šalys.
2010 m. pabaigoje atsinaujinusį ir įsibėgėjusį Rusijos stojimo į PPO procesą sustabdyti jau buvo sunku.
Be abejo, Rusijos derybininkai visą 18 metų stojimo maratoną atlaikė puikiai. Dabartinių PPO šalių vyriausybes ir derybininkus jie sugebėjo nuvarginti nuolatine problemų griūtimi, nustebinti nuolat besikeičiančiomis Maskvos politikos nuotaikomis ir prioritetais, demonstravo geranoriškumą, kai keisdavo įstatymus pagal tarptautinius reikalavimus, ir tuo pat metu nepamiršdavo pagrasinti.
Kam jiems to reikėjo?
Pažvelgus į derybų trukmę, natūraliai gali kilti klausimas, kiek ir kodėl narystė šioje tarptautinėje organizacijoje Rusijai svarbi, ar nebuvo galima tų derybų baigti anksčiau. Atsakymų reikėtų ieškoti atsižvelgiant į pačios organizacijos specifiką ir reguliuojamų klausimų sudėtingumą. Vertėtų prisiminti, kad PPO susitarimai nustato labai aiškias, griežtas ir detalias žaidimo sąlygas, kurioms negali prilygti jokia kita tarptautinės teisės sritis.
Jokia į organizaciją stojanti šalis šių susitarimų nuostatų keisti negali, o dėl PPO narystės besiderančios šalies prisiimti įsipareigojimai turi tiesioginės įtakos šalies ekonominei raidai, importo ir eksporto sąlygoms, šalies verslo klimatui, investiciniam režimui ir pan. Rusija su tokio pobūdžio derybomis iki šiol nebuvo susidūrusi ir veikiausiai greitai vėl nesusidurs.
Būdama reikšminga ir įtakinga tarptautinių santykių žaidėja, ši šalis yra pratusi pati kurti taisykles, diktuoti sąlygas arba bent jau užsitikrinti, kad jos nuomonės būtų atsiklausiama. Deja, Rusijos stojimo į PPO derybose to negalėjo būti. Šiose derybose nedaug lėmė vienos ar kitos šalies politinė parama ar prezidentų pokalbis bei nustatyti derybų pabaigos terminai, nes tokiuose pokalbiuose negalima pakeisti arba susitarti kitaip interpretuoti tarptautinio susitarimo reikalavimų, kurių laikosi daugiau kaip 150 šalių.
Tuo labiau kad tie reikalavimai yra griežti, bet paprasti ir vienodai suprantami anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis: pasienyje negalima diskriminuoti jokios šalies gamintojo prekės ar teikiamos paslaugos, o bet kurios šalies prekei ar paslaugai, patekusiai į šalies vidaus rinką, negalima taikyti kitokių sąlygų nei toje pačioje šalyje gaminamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms.
Tokias ir kitas tik iš pirmo žvilgsnio paprastas taisykles papildo stojančios šalies įsipareigojimai visus importo ir eksporto muitus įšaldyti ir niekada jų nedidinti, niekada netaikyti eksporto subsidijų, o remiant savo šalies žemdirbius išleisti ne daugiau milijardų, nei pažadėta stojant į PPO.
Rusijos, kaip ir bet kurios kitos į organizaciją stojančiosios šalies, įsipareigojimai – ne vien politinė geros valios deklaracija. Šie įsipareigojimai, išdėstyti daugiau kaip 1 000 puslapių, yra tarptautinis susitarimas su kitomis PPO šalimis, o už susitarimo nuostatų nesilaikymą PPO šalis, kurios interesai bus pažeisti, gali pradėti PPO ginčų sprendimo procedūrą ir taikyti atsakomąsias priemones. Be abejo, tokias pačias teises, tapdama PPO nare, įgyja ir Rusija kitų PPO šalių atžvilgiu.
Vis dėlto kad ir kokius reikalavimus būtų reikėję prisiimti, Rusija greičiausiai negalėjo sau leisti nebūti PPO nare. Ji buvo vienintelė ne PPO narė, tuo pat metu priklausanti įvairioms įtakingiausių pasaulio valstybių grupėms, tarp jų ir G8 ar G20. Taip pat ji yra pareiškusi norą stoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kurios narystei irgi būtina PPO.
Galop, Rusijos narystė PPO susijusi ir su tiesiogine ekonomine nauda. Pasaulio banko ir Rusijos mokslininkų atlikti skaičiavimai parodė, kad Rusijos narystė PPO lems bent 3,3 proc. kasmetį bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimą trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, o ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos BVP kasmet gali augti iki 11 procentų.
Tokį augimą lemtų ne gerėjančios Rusijos eksporto sąlygos, o Rusijos vidaus rinkos atvėrimas, auganti konkurencija ir palankesnių sąlygų investicijoms sudarymas. Nors du trečdalius viso Rusijos eksporto sudaro žaliavų, visų pirma, naftos ir dujų, tai yra prekių, kurioms niekas importo ribojimų netaiko, eksportas. Tačiau Rusija siekia ir kitiems eksportuotojams gerinti sąlygas, kartu diversifikuoti savo eksportą. Todėl narystės PPO naudą greičiausiai pajus Rusijos plieno gamintojai, kuriems ES ir kitos šalys taiko importo kvotas, taip pat Rusijos chemijos pramonės bei trąšų eksportuotojai.
Išsiderėtos sąlygos
Rusijos derybų taktika „skubėti lėtai“ davė labai neblogų rezultatų. Derybose dėl stojimo į PPO jai pavyko ne tik apsaugoti energetikos sektorių, bet ir išsiderėti net aštuonerių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį nesilaikys PPO reikalavimų ir taikys diskriminacines sąlygas užsienio šalių investicijoms į automobilių ir jų dalių pramonę.
Rusijai taip pat pavyko gana sėkmingai ginti savo žemės ūkio sektorių. Į Rusiją importuojama jautiena bus ginama 55 proc., kiauliena – 65 proc., o paukštiena – net 80 proc. importo muitu. Tačiau Lietuvos ir kitų šalių įmonėms, įpratusioms „maitinti“ Maskvą ir kai kuriuos kitus Rusijos regionus, nereikėtų griebtis už galvos.
Mėsos rusiškoms burnoms kol kas trūksta, todėl kiekvienais metais Rusijos vyriausybė atveria nemenkas tarifines kvotas ir leidžia importuoti kiaulieną visai ne muito, jautieną – mokant tik 15 proc., o paukštieną – 25 proc. importo muitą. Šios kvotos pagal Rusijos PPO įsipareigojimus išliks ir ateityje, o kiaulienos ir jautienos kvotos dalis bus skirta tik ES eksportuotojams. Tačiau, be PPO įsipareigojimų, Rusija turi ir ambicingų planų plėtoti savo žemės ūkį, ypač gyvulininkystę, kurios vienas tikslų yra nuo 2020 m. visiškai apsirūpinti vietine kiauliena. Todėl Rusijos derybininkai labai atkakliai gynė vidaus paramą ir subsidijas, skiriamas žemės ūkiui, ir išsikovojo teisę per kelerius artimiausius metus tokią paramą padidinti dvigubai – iki 9 mlrd. JAV dolerių. Ilgalaikėje perspektyvoje ši parama mažės, tačiau ji tik sugrįš į dabartinį lygį. Paslaugų sektoriuje taip pat yra pavyzdžių, kai Rusija gali net bloginti dabartines sąlygas. Pavyzdžiui, ji gali nustatyti maksimalią užsienio kapitalo investicijų į Rusijos bankų sektorių ribą ar riboti užsienio teisininkų veiklą Rusijoje. Tačiau šie pavyzdžiai nereiškia, kad tokie ribojimai bus įvesti ar kad Rusijos vyriausybė ryšis taip remti savo žemės ūkį.
Turbūt nereikėtų abejoti, kad Rusijos valdžia būsimą narystės PPO naudą matavo ne tik pasitelkdama ekonometrinius modelius ir džiaugdamasi kasmet augančio BVP prognozėmis. Nereikėtų pamiršti Rusijos geopolitinių interesų ir nuolatinių pastangų didinti savo įtaką regione. Veikiausiai Rusija norėtų, kad kai kurios gretimos šalys aktyviau domėtųsi kuriama Muitų sąjunga. Dabar, be „energetikos diplomatijos“ instrumentų, Rusijai atsiras galimybė tęsti dialogą ir tų šalių stojimo į PPO kontekste. Taip pat Rusijai turėtų būti svarbus tarptautinių prekybos taisyklių kūrimas, nes būtent ateities temoms priskiriami tokie klausimai kaip prekyba ir energetika, prekyba ir aplinkosauga, prieiga ir apsirūpinimas žaliavomis. Daugeliu atvejų PPO bus ta vieta, kur derybos dėl šių temų vyks.
Kas mums iš to?
Rusijos narystė PPO – tai ir visų dabartinių PPO šalių laimėjimas. Natūralu, kad ne tik Lietuvos verslas, bet ir kitų šalių gamintojai nori stabilumo ir patikimumo Rusijos rinkoje. Tai narystė PPO ir garantuoja. Narystė šioje organizacijoje – tai ne tik detalus prekybos prekėmis ir paslaugomis reglamentavimas bei papildomas šių rinkų atvėrimas, tai ir gera intelektinės nuosavybės apsauga, o ateityje garantuojama, kad Rusija atvers ir savo viešųjų pirkimų sektorių.
Jau minėta, kad Rusija prisiėmė įsipareigojimus įšaldyti visus savo importo muitus ir jų nebedidinti. Įsigaliojus narystei PPO, Rusijos taikomų importo muitų vidurkis, o kartu ir Kazachstano bei Baltarusijos dėl tarpusavio Muitų sąjungos, mažės iki 7,8 proc. (dabartinis vidurkis – 10 proc.). Žemės ūkio ir maisto produktų importo muitų vidurkis mažės iki 10,8 proc. (dabartinis vidurkis – 13,2 proc.), o pramonės prekių importo muitų vidurkis mažės iki 7,3 proc. (dabartinis vidurkis – 9,5 proc.).
Tam tikroms prekių grupėms taikomi muitai gali mažėti dar daugiau. Mažės daugelio iš Lietuvos į Rusiją eksportuojamų prekių grupių importo muitai: pieno produktų ir sūrio, vaisių ir daržovių, gyvų kiaulių, šokolado, alaus, stipriųjų alkoholinių gėrimų, kosmetikos, muilo ir plovimo priemonių, plastiko gaminių, avalynės, drabužių, baldų ir net naudotų automobilių. Taip pat dėl mažėjančių Rusijos eksporto muitų turėtų būti pigiau importuoti žaliavinę medieną, aliuminį, varį, nikelį ir kai kurias kitas žaliavas. Taigi, Lietuvos gamintojai, kuriuos nuo eksporto atbaidė pastaraisiais metais padidinti importo muitai, gali pradėti rengtis sugrįžti į tą rinką.
Pastaruoju metu dideliu galvos Lietuvos gamintojams ir eksportuotojams tapusios sanitarinės ir fitosanitarinės normų taikymas taip pat turėtų normalizuotis. Prekių kokybės, maisto saugos ir panašių reikalavimų reglamentavimui Rusijoje beveik visos PPO šalys skyrė labai daug dėmesio. Ateityje Rusija, taikydama tokius reikalavimus, visų pirma turės atsižvelgti į tarptautinių specializuotų organizacijų standartus ir rekomendacijas. Išimtiniais atvejais, nustatydama griežtesnes normas, tarkim, antibiotikų ar pesticidų likučiams, Rusija identiškus reikalavimus turės taikyti ir nacionalinei produkcijai.
Žinoma, aukštesnių nei tarptautinių reikalavimų taikymą turės pagrįsti moksliškai. Dėl kilusių epidemijų ar ligų įvesti importo ribojimai turės būti proporcingi galimai žalai, būtinai reikės atsižvelgti į realų pavojų sveikatai. Vadinasi, nei Rusijos vyriausybė, nei politikai ar verslo grupės negalės lengvai keisti prekybos ir kitų verslo sąlygų ar lengvai „bausti“ užsienio šalių gamintojus, vežėjus bei kitus paslaugų teikėjus.
Iki šiol nei ES, nei kitos šalys jokio panašaus instrumento prekybiniams santykiams reglamentuoti ir ginčams spręsti su Rusija neturėjo, todėl nebuvo galima efektyviai reaguoti į pastaraisiais metais įvedamas protekcines priemones. Galbūt nereikėtų tikėtis, kad būsima Rusijos narystė PPO greitai ir lengvai išspręs visus nesutarimus prekybos sektoriuje.
Netgi laimėjus PPO ginčą prieš Rusiją ir bandant taikyti atsakomąsias priemones, reikės nemenkai pasukti galvą, nes didžiąją importo iš šios šalies dalį sudaro žaliavos, todėl galimų atsakomųjų priemonių reikėtų ieškoti visai kitose srityse. Tačiau PPO ginčų sprendimų praktikoje jau yra pavyzdžių, kai už PPO susitarimų pažeidimus buvo suspenduota konkrečios šalies žinomų prekių ženklų teisinė apsauga ar ribojamos investuotojų teisės, taigi galima tikėtis, kad ir prieš Rusiją pavyktų rasti veiksmingų ir įtikinamų priemonių.
Tačiau galimi prekybiniai nesutarimai su Rusija tebūnie tik teorinė galimybė. Jeigu dabartinei Rusijos vyriausybei pakako politinės valios baigti labai sudėtingas derybas, o joms vykstant netgi pažaboti politines ambicijas ir susitarti su Gruzija dėl tarptautinių stebėtojų darbo Abchazijos ir Pietų Osetijos pasienio kontrolės punktuose, norėtųsi tikėtis, kad tos politinės valios ir pagarbos tarptautiniams susitarimams ir ateityje nebus mažiau.
