Skaitančiajam gali pasirodyti, jog ištraukoje kalbama apie Lietuvą. Tačiau iš tiesų tai - Švedija, tokia, kokia ji buvo dešimto dešimtmečio pradžioje, krizės laikotarpiu - bankui įkeista statybų aikštelė.
2007 m. Airija pirmavo ekonominio augimo lenktynėse, tačiau dabar ir vėl smarkiai atsilieka.
Krizė parodė, kurie mūsų veiksmai buvo klaidingi, bei atvėrė galimybių langą ateityje jų nekartoti: pasukti Švedijos, o ne Airijos keliu. Nepaisant to, viešojo erdvėje vis dar nepopuliaru įvardinti nepasiteisinusias politikos priemones, o dar labiau – pasiūlyti sprendimų alternatyvas.
C. Zucchelli, ilgą laiką Estijoje dirbantis švedų verslininkas, su priekaištu šiai šaliai rašo: „Kiekvienas viešųjų ryšių konsultantas jums gali pasakyti: krizės atveju viską tuoj pat dėkite ant stalo, sakykite visą tiesą nuo pat pradžių. Galbūt visai gera mintis, kad Estijos vyriausybė ir Centrinis bankas pasisamdytų daugiau viešųjų ryšių ekspertų“. Jam antrina gretimoje Latvijoje daugelį metų dirbantis danų ekonomistas M. Hansenas, besistebintis vengimu šioje šalyje atvirai diskutuoti ekonominėmis temomis. Jis tokį nusistatymą vadina „nutylėjimo ekonomika“ (angl. hush-hush economics). Tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas, bandantis įvertinti vykdomos politikos alternatyvas, apkaltinamas politinės valios stoka.
Tad, reaguodami į šią kritiką, pamėginsime atvirai aptarti, kas augimo laikotarpiu Lietuvoje buvo daroma ne taip ir kokios yra dabartinės Lietuvos ekonomikos galimybės.
Vis dar nesutariama, kurie veiksniai nulėmė, jog krizė Baltijos šalyse buvo viena giliausių Europoje. Išsiskiria dvi stovyklos: vieni teigia, jog krizės priežastys pirmiausia buvo vidinės – rizikingas skolinimas bei netvarūs valstybės finansai, antrieji – jog krizė mus užgriuvo iš išorės, sumažėjus užsienio investicijoms bei eksportui. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pamiršta, jog atviroje ekonomikoje skirtis tarp vidinių/išorinių jėgų yra daugiau teorinė, o kartais net klaidinanti.
Nuo 2004m. bankai ima išdavinėti daugiau paskolų negu surenka indėlių. Tai reiškė tik vieną – infliaciją bei augantį įsiskolinimą užsieniui. Lietuvos centrinio banko duomenys.
Paskolintus pinigus naudojant vartojimui bei nekilnojamam turtui (toliau – NT) įsigyti, o ne investuojant į darbo našumo didinimą, infliacijos tempai buvo didžiuliai. Mūsų prekės užsienio pirkėjams santykinai brango ir eksportą darė mažiau konkurencingą – visą dešimtmetį turėjome einamosios sąskaitos deficitą. Šis, sprendžiant iš istorijos pamokų, dažniausiai reiškia ir biudžeto deficitą. Priežastinė seka aiški: pinigų „emisija“ (dar pavojingesnė esant fiksuotam lito kursui) -> augantis vartojimas, NT burbulas, nepakankamai greitas produktyvumo augimas -> infliacija -> konkurencingumo praradimas -> einamosios sąskaitos deficitas -> biudžeto deficitas -> auganti valstybės skola.
Skirtingai interpretuojant priežastingumą, antru nesutarimų pagrindu tampa išsiskiriančios nuomonės dėl būdų, kaip pasiekti tvarų Lietuvos ekonomikos augimą. Antrojoje straipsnio dalyje aptarsime krizės įveikimo alternatyvas: lito devalvaciją, eksporto konkurencingumo didinimą, valstybės išlaidų augimą, vidaus vartojimo atsigavimą bei euro įvedimą.
Pirmaisiais krizės metais aršiausios diskusijos tarp ekonomistų vyko devalvacijos, kaip būdo įveikti krizę, tema (skaityti: J. Jakeliūno „Krizės anatomija“). Tiesa, šios diskusijos retai patekdavo į viešumą: buvo bijomasi žmonių panikos. Kodėl prisireikė devalvuoti litą? Lietuvoje pakilimo metais, didėjant tarptautiniam įsiskolinimui, nuolat kilo realusis lito kursas (t.y. mūsų produkcija dėl infliacijos užsieniečiams brango). Jeigu nebūtume turėję fiksuoto valiutos kurso, t.y. litas nebūtų pririštas prie euro, arba valiutų valdyba būtų atsakingiau vykdžiusi savo įsipareigojimus (tarkime, palaipsniui devalvavusi litą), rinka pati būtų susireguliavusi: nominaliam lito kursui krentant, mūsų eksportas vėl atpigtų ir taptų konkurencingas.
Tai reiškia, jog dabar devalvavus litą visa našta kristų ant Lietuvos piliečių. Tiek namų ūkių ar nefinansinių korporacijų, tiek valdžios (tačiau ne privačių bankų) užsienio skolos grąžinimo kaštai siaubingai išaugtų. Jeigu iki 2009 metų pabaigos devalvacija galėjo sušvelninti krizės padarinius, tai dabar ji krizę, greičiausiai, pagilintų. Savo šansą iškeitėme į paskolas eurais. Tuo tarpu Danijoje, Švedijoje ar Lenkijoje (šalys nėra perėjusios prie euro) krizės metu valiutų kursai krito, o pokrizinis atsigavimas buvo vienas sparčiausių Europoje.
Antroji krizės įveikimo alternatyva remtųsi Lietuvos eksporto augimu. Kol kas mūsų BVP augimą lėmė mūsų eksporto konkurencingumas – didėjantis eksportas pirmiausia į Rusiją, taip pat į Pabaltijį – Estiją ir Latviją, galiausiai – Vokietiją bei Jungtinę Karalystę. Eksportas į Rusiją 2012 m. sudarė net 19% bendrojo eksporto. Tačiau, atsižvelgiant į OECD sudėtinį išankstinį indeksą (OECD sudėtinis išankstinių rodiklių indeksas (the Composite Leading Index) yra svertinis keliolikos ekonominių kintamųjų, kurie aplenkia verslo ciklą, vidurkis. Jis gali būti naudojamas prognozuoti ekonomikos trajektoriją ateityje – aut. past.) ateityje galime tikėtis Rusijos ekonomikos augimo sustojimo ir net recesijos. Laukti didelio mūsų eksporto augimo į šią šalį būtų naivu. Jau dabar pastebimas smukimas: 2013 m. I ir II ketvirtį eksporto į Rusiją augimo tempai sumažėjo beveik perpus (lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu). Tuo tarpu Vakarų Europos rinkų atsigavimas išlieka ganėtinai lėtas. Eksporto augimo tempai į ES tuo pačiu laikotarpiu taip pat šiek tiek sumažėjo. Tikrai žymaus eksporto padidėjimo galima būtų laukti tik tuo atveju, jei mūsų produkcija santykinai atpigtų užsienio vartotojams: tiek dėl defliacijos Lietuvoje, tiek dėl infliacijos užsienyje. Neaugant infliacijai mūsų prekybos partnerėse, vien vidinė devalvacija (kainų kritimas šalies viduje) galimai sukeltų daug socialinių problemų: turėtų mažėti atlyginimai arba didėti bedarbių skaičius, trumpuoju laikotarpiu būtų surenkama mažiau mokesčių. Palyginimui galime pažvelgti į Graikiją, kurioje taip pat imtasi vidinės devalvacijos politikos (nepainioti su nominalaus valiutos kurso devalvacija), kai tuo tarpu pagrindinėse Euro zonos ekonomikose infliacija ne tik neperkopia Europos centrinio banko nustatytos 2 proc. ribos, bet ir nuolat mažėja. Jau kuris laikas Vokietija kaltinama nesutinkanti solidarizuotis su recesijos išvargintomis ES šalimis bei didinti vartojimą. Toks Vokietijos elgesys keistai kontrastuoja su jos nuolat eskaluojamais lozungais apie Europos vienybę. Įdomu tai, jog Europos centrinis bankas (toliau – ECB) Vokietijos bankams skolina už rekordiškai mažas palūkanas – tik ~0.5 proc. Tačiau privačių bankų klientai šios, vartojimą skatinti turinčios, ECB politikos pasekmių nejunta – jiems tie patys bankai pinigus perskolina už vidutiniškai ~11,31 proc. palūkanas (už trumpalaikes dispozicines paskolas). Vienos pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių bei mūsų ilgametės „globėjos“ Švedijos veiksmai taip pat nedera su jos paternalistine retorika: infliacija šioje krizės mažai paliestoje šalyje išlieka viena žemiausių ES, o importo iš Pabaltijo augimo tempai lėti. Iš didžiųjų ES ekonomikų kol kas tik Jungtinėje Karalystėje pastebimi didesni infliacijos tempai (taip pat ir importo iš Lietuvos augimas). Daug tikimasi iš laisvosios prekybos sutarčių su JAV bei Japonija pasirašymo. Tačiau, jei JAV žemės ūkio produkcija pasirodys pigesnė nei Lietuvos (o taip greičiausiai ir bus), tokios prekybos sąjungos tik pablogintų mūsų prekybos balansą.
Galiausiai, BVP augimą galima būtų pasiekti didinant vyriausybės išlaidas, privatų vartojimą arba investicijas. Visais trimis atvejais, kadangi neturime sukaupę atsargų, privalėtume naudotis skolintu kapitalu. Tai reiškia, jog krizę mėgintume įveikti tomis pačiomis priemonėmis, kurios ją sukėlė. Vyriausybės išlaidų padidėjimas reikštų didesnę užsienio skolą, sumažėjusį ateities vartojimą bei privačių investicijų išstūmimą. Žinoma, jeigu vyriausybė savo išlaidas nukreiptų į sėkmingus investicinius projektus (pavyzdžiui, namų renovaciją ar Suskystintų gamtinių dujų terminalą), galima tikėtis, jog ekonominė jų nauda ateityje nusvers kaštus. Tas pats pasakytina ir apie privačias investicijas, paremtas skolinimusi. Šiuo metu bankai yra kaltinami, jog vykdo itin reiklią skolinimo politiką. Tačiau „lengvos“ paskolos, nepakitus Lietuvos verslininkų mentalitetui, ateityje galėtų sukelti dar vieną burbulą. Tai, jog šiuo metu vietos verslininkai yra priversti neišlaidauti, efektyvinti gamybą bei ieškoti naujų rinkų yra didžiausias krizės pliusas. Krizė turėtų atpratinti vietinius investuotojus nuo greitų pinigų troškulio bei prabangaus gyvenimo būdo. Galiausiai jau dabar džiaugiamasi, jog namų ūkių vartojimas atsigauna: mažmeninės prekybos apyvarta viršijo 2006 m. lygį, vartotojų pasitikėjimo rodiklis taip pat muša rekordus (tiesa, tik viduriniosios ir aukščiausios socialinės klasės žmonių grupėse). Tačiau tokias tendencijas reikėtų vertinti atsargiai. Pažvelgus, kokiomis lėšomis mokame už papildomus pirkinius, pamatytume, jog ėmėme išlaidauti ne savo, o svetimais pinigais: 2012 m. Lietuvos einamoji sąskaita ir vėl deficitinė. Belieka tikėtis, jog augantis vartotojų pasitikėjimas paskatins sąlyginai daugiau investuoti, o ne vartoti. Mūsų finansines galimybes viršijančios išlaidos jau kartą atvedė Lietuvą į vieną giliausių krizių ES.
Ketvirtasis išėjimo iš krizės būdas galėtų būti euro įvedimas bei leidimas parduoti žemę užsieniečiams. Šie pasikeitimai duotų greičiausius trokštamus rezultatus, tačiau pačius trumpalaikiškiausius, o tolimesnėje ateityje galbūt pakenktų mūsų ekonomikai. Teigiama, jog euras, itin stabili valiuta, sumažintų užsienio investuotojų nerimą dėl devalvacijos bei paskatintų daugiau investuoti Lietuvoje. Žemės pardavimas užsieniečiams taip pat pritrauktų daug ir greitų investicijų. Be to, valiutos konvertavimo kaštų išnykimas turėtų pagyvinti prekybą su Euro zonos šalimis. Jeigu Latvija kitais metais įsives eurą, Lietuva liks vienintelė iš Baltijos šalių neturinti jo. Kokie galimi įstojimo į Euro zoną bei žemės pardavimo užsieniečiams kaštai? Paliekant nuošalyje įvairius sentimentus litui, susikoncentruokime tik ties ekonominiais argumentais. Pirmiausia, įsivesdama eurą, Lietuva įsipareigoja įnešti beveik 3 mlrd. litų į Europos stabilumo mechanizmą (toliau – ESM). Šie pinigai, kol pietinės šalys neįveiks krizės, greičiausiai bus panaudoti jų ekonomikoms stimuliuoti. Lietuva iš šio mechanizmo pagalbos (beje, tik paskolos pavidalu) galėtų tikėtis nebent po dešimties ar daugiau metų, jeigu nepasimokysime iš savo klaidų ir vėl atsidursime gilioje skolų krizėje. Tad kam skubėti?
Taip pat prarastume kitą gelbėjimosi iš ateities krizių alternatyvą – valiutos devalvavimą. Klausimas, ar skolinimasis iš ESM tikrai yra geresnė krizių įveikimo alternatyva už valiutos devalvaciją, lieka atviras. Tačiau didžiausia su euro įvedimu susijusi problema yra kainų padidėjimas. Šiuo metu, tik pradėjus atsigauti po krizės, mūsų ekonomikos stuburą vis dar sudaro eksportas, tad tiesiog negalime sau leisti bent šiek tiek didesnės infliacijos. Žemės pardavimas užsieniečiams taip pat paskatintų kainų kilimą (tiek dėl gamybos veiksnių brangimo, tiek dėl padidėjusių pajamų, jei šios bus panaudotos vartojimui).
Estijoje įvedus eurą TUI augimo tempai sulėtėjo ir atsigavo tik 2012 m. pab. Tuo tarpu Lietuvoje jau tris metus iš eilės TUI augimo tempai stabiliai aukšti.
Būsto kainos įvedus eurą Estijoje smarkiai išaugo.
Didžiausia Baltijos šalyse infliacija – Estijoje.
Pagal eksporto apimčių augimą Estija irgi atsilieka nuo kaimynių Latvijos bei Lietuvos.
Tad kokios buvo euro įvedimo pasekmės Estijos gyventojams? Ar euras padėjo sušvelninti krizės padarinius? Vienareikšmiškas atsakymas – ne, nepadėjo. Pagal neseniai paskelbtus Eurostato duomenis, Estija pagal perkamąją gyventojų galią užima trečią vietą nuo galo ir lenkia tik Bulgariją ir Rumuniją. Tai reiškia, jog estas gali vartoti tik 59 proc. ES vidurkio. Tuo tarpu latvis - 61 proc., lietuvis – 74 proc. Kitaip tariant, Latvija gyvena šiek tiek geriau nei Estija, o Lietuva yra daug geresnėje padėtyje. Be to, remiantis Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, šiais metais Lietuva pagaliau aplenks Estiją pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį.
Aptarus visas išėjimo iš krizės galimybes, peršasi išvada, jog Lietuva šiuo metu stovi pasirinkimų kryžkelėje tarp lengvojo ir sunkiojo kelio. Lengvasis kelias šiuo atveju reikštų vartojimo didinimą skolintais pinigais bei greitųjų TUI pritraukimą išparduodant žemę užsieniečiams arba įsivedus eurą. Staigus pinigų antplūdis suteiktų pagreitį mūsų ekonomikos augimui. Tačiau šis užsienio kapitalu bei vidaus vartojimu varomas augimas būtų toks pat trapus kaip ir tas, kuriuo „džiaugėmės“ praeitą dešimtmetį. Tuo tarpu sunkesnysis kelias pareikalautų tiek mūsų, tiek visos Europos sąmoningumo bei solidarumo. Pirmiausia, būtina, jog didžiosios ES ekonomikos atsisakytų griežtos taupymo politikos bei imtų vartoti daugiau neturtingųjų kaimynių prekių. Dėl to didėtų mūsų pajamos, gaunamos iš eksporto. Tačiau neturėtume skubėti jas išleisti vartojimui. Tvarų ekonomikos augimą galima pasiekti tik didinant darbo našumą. Taigi sunkusis kelias verstų pasirinkti tarp naujo automobilio garaže bei kvalifikacijos kėlimo kursų jūsų darbuotojams.