Iš kur žinau, kaip buvo?
Nes mačiau nuotraukas.
Paskui, mano jaunystės laikais, ten buvo lauko kavinė, kurią vadinome „džiunglės“, nes buvo daug vijoklių, paskui ten restoranas keitė restoraną (nė vieno sėkmingo nebuvo), ir tada viskas užsidarė ir pradėjo kurti sporto klubą, turbūt labiausiai centrinį sporto klubą sostinėje, visiškai greta Gedimino prospekto.
Pirmoji mintis – kaip pasistatyti automobilį.
Na, tikriausiai, statymo būdu, nieko sudėtingo, tik papildomai kainuos. Antroji mintis – turbūt tokioje vietoje pigiai nekainuos.
Aha, tikrai. Vienkartinis apsilankymas čia ne penki ir ne devyni eurai, kaip kitur. Ir net ne penkiolika, kaip viešbutyje. Čia – dvidešimt.
Einame dviese su treneriu Andriumi Pauliukevičiumi (du Andriai, jis ir aš), tai išeina jau keturiadešimt. Velnias, pagalvoju, jau už tiek galėtų ir kepsnys gautis, beveik.
Viduje yra prabangu.
Net per daug – sukti laiptai, puošnūs sietynai. Matosi, kažkada čia būta restorano. Dabar labai, labai daug vietos, kas yra šiaip jau gerai. Įranga brangi, ypač sustatyti į ratą stebuklingi MILON treniruokliai, kurie magijos ir horoskopų pagalba (ne, iš tikrųjų, rimtais matavimais) parenka visokius rodiklius, automatiškai viską suderina, ir klientas jau gali tik sėdėti ir apie nieką negalvoti.
Aš nesiginčiju, gal ir yra, kam tai patinka.
Kaip ir paprasti treniruokliai su visokiais ekranais, skaičiuojantys pakartojimus, ir mirksintys čia kiškučiu, čia širdute (manau, jie nori pasakyti, kad sportas – ne triušis, į mišką nepabėgs, o širdelė tai rodoma tiesiog nes tuk tuk, tuk širdele dėl manęs).
Aš truputį prie paprastesnių treniruoklių esu pratęs. Pakartojimus gebu suskaičiuoti pats. Aš nesakau, ekranėliai labai nekenkia, bet mane tai blaško, lygiai kaip nereikalingi televizoriai sporto salėse, tyliai rodantys daugybę skirtingų kanalų.
Vieną kartą mačiau pats save, vedantį laidą, tarp žvejybos laidos ir muzikinių klipų iš šonų, ir taip pasijutau, kad po treniruotės reikėjo papildomo baltyminio kokteilio, kad atsigaučiau.
Paklausykim, ką sako apie šį klubą Andrius Pauliukevičius.
„Šiandien treniravome kojas. Pirmoji užduotis buvo ne pradėti atlikinėti pratimus, o rasti treniruoklius. Didžioji dalis blokinių treniruoklių, kur kišate adatėlę ir kilnojate plyteles, yra antrame klubo aukšte, o laisvi svoriai ir treniruokliai, ant kurių dedami štangos blynai – trečiame. Tai nepatogu, jei nori treniruotis superserijomis, pavyzdžiui, atlikti kojų tiesimo seriją ir iš karto – spaudimą kojomis, nes negali greitai peršokti nuo vieno treniruoklio prie kito. Tam reiktų į viršų bėgti laiptais.
Bet jei laiptus traktuotume kaip dar vieną treniruoklį, tai jau būtų ne kultūrizmas, o insanity (labai aukšto intensyvumo intervalinė treniruotė, visiškai netinkanti raumenų apimčių didinimui).
Atrodo, kad komplektuojant treniruoklių sales, daugiausia dėmesio buvo skirta ne jų funkcionalumui, o tam, kaip jos atrodo, tai yra, kad vieno dizaino treniruokliai būtų vienoje, o kito – kitoje salėje. Funkcionalios salės komplektuojamos smarkiai neatsižvelgiant į jų vientisumą, o į tai, kaip patogiai ir efektyviai galima treniruotis. Ir jei vieno treniruoklio rėmai yra apvalūs, o kito kampuoti, bet jie abu gerai atlieka savo darbą, tai ir stovės vienas šalia kito.
Daugelis paprastai pradeda nuo keturgalvių šlaunies raumenų, tai yra, priekinės šlaunų dalies. Mes taikome prioriteto principą ir pradedame nuo šlaunų dvigalvių, tai yra, galinės dalies, nes ji dažnai būna silpnesnė nei priekinė ir, kol esi šviežias, reikia treniruoti silpnesniąją.
Po to seka keturgalviai, sedmėnys ir blauzdos. Klube yra tik vienas treniruoklis galinei šlaunų daliai – kojų lenkimas sėdint.
Tiksliau kalbant, yra du tokie treniruokliai, o klasikinio kojų lenkimo gulint ant pilvo – nėra. Ir dirbant su juo, jautėsi, kad judesio amplitudė galėtų būti ilgesnė. Treniruoklis kojų tiesimui buvo geras, aš jį irgi išbandžiau ir mačiau, kad, juo naudojantis, Andriaus veidas neatrodė fotogeniškas“ , - kalbėjo jis.
A. Pauliukevičius čia labai malonus, nes norėjo pasakyti, kad kitais atvejais mane galima sporto klube fotografuoti. Jis klysta.
Toliau treneris tęsia: „Ant spaudimo kojomis priklijuotas gamintojo lipdukas, įspėjantis, kad maksimalus leistinas svoris yra 240 kg. Jei juo naudosis sportininkas, tai galės dirbti tik viena koja. Jei netikite tuo, ką rašau, youtube paieškoje įveskite žodžius: „Andrius Pauliukevičius 605“. Su Peugeot tai nieko bendro neturi. Pažiūrėję video, suprasite. Blauzdai radau seną, populiarų Arnoldo laikų pratimą „donkey calf raises“ imituojantis treniruoklis, ir tai paglostė man širdį, nes retame klube jį randu.
Reikia pažymėti, kad klube esantys blokiniai treniruokliai yra išmanūs, tai yra, patys skaičiuoja ir ekranėlyje parodo atliktų pakartojimų skaičių. Iš savo treniruočių su partneriu patirties žinau, kad atlikdamas seriją, pakartojimus retai susiskaičiuoju be klaidų. Iš dar kitos patirties žinau, kad daugybė žmonių, kurie naudojasi įvairiausiais kalorijų skaičiuotuvais, labai sunkiai meta svorį.
Technologijos nėra blogai, bet man pasirodė, kad naudodamiesi jomis, žmonės pradeda tikėti, kad ir darbą jos už juos padarys. Beje, moksliškai įrodyta, kad pats skaičiuodamas savo atliktus pakartojimus, net jei ir skaičiuoji su klaidomis, kaip Pauliukevičius, sudegini daugiau kalorijų nei tada, nei jas tau suskaičiuoja kas nors kitas.
Tvarka salėje yra – kuomet priėjome prie spaudimo kojomis treniruoklio, ten baigęs dirbti vaikinas nusiiminėjo svorius. Tikriausiai taip yra dėl klubo kontingento – tokią kainą moka išauklėti žmonės.
Taip pat nejauti, kad kažkas kažkam painiotųsi po kojomis. Erdvė didelė, lankytojų nedaug ir elgiasi jie labai kutūringai.
Muzika pataikė į temą ir nebuvo erzinanti. Kartais dirbi su klientu ir muzika tokia garsi, kad turi rėkti, kad susišnekėtum. Man pačiam patinka treniruotis, garsiai skambant muzikai, bet tada klausausi jos per ausines, kad kentėtų tik mano ausų būgneliai. Salėje pakabinti televizoriai rodė Eurosport kanalą. Irgi į temą.
Lankydamasis prabangesniuose sporto klubuose Londone, pastebėjau, kad ten treneriais dažnai dirba tešliai. Kartą klubo personalo vadovo pasiteiravau kodėl taip yra. Man paaiškino, kad trenerių išvaizda neturi gąsdinti klientų ir trenerių fizinė forma turi atrodyti jiems pasiekiama. Tai motyvuoja. Čia salėje mačiau du trenerius, draugiški, paslaugūs ir kitaip nei Londone - abu gerai atrodantys.
Negaliu padaryti vienareikšmiškos išvados:
Jei būčiau vyras, kuris nori maloniai ir aktyviai praleisti laiką: kažką šiek tiek pakelti, ar patraukti, pasižiūrėti pro langą, pasiveikinti, susipažinti, šis sporto klubas yra ideali vieta. Nesišaipau iš tokių sporto klubų klientų. Tik labai maža dalis nori būti labai raumeningais, ar labai stipriais. Absoliučiai daugumai to visiškai nereikia, jie siekia tik būti šiek tiek fiziškai aktyvesni ir sveikesni, ir aš su tuo sutinku.
Jei būčiau sportininkas, kuriam rūpi kuo daugiau iš savęs išspausti, eičiau kur nors kitur. Čia mano treniruotės ribotų įrangos trūkumas ir jei prakaituočiau ir stenėčiau, nesijausčiau patogiai. Vieta vadinasi sporto klubu, bet treniruočių atmosferos joje nėra.”
Jei sportininkas sako, kad eitų kur nors kitur, ir man pačiam taip pat atrodo, tai jau rimtas dalykas. Graži vieta, erdvu, šviesu, bet tik tiek. Šiam klubui – trys hanteliai iš penkių.
Impuls, Vienuolio 4, Vilnius. Tel. +370 616 06920. Tinklalapis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 06:00 iki 21:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo 09:00 iki 18:00.
