Kad Lietuva savo pasiūlymais lėtina europinio geležinkelio vystymą, kuris sujungtų Baltijos šalis su Vakarų Europa, dar šią vasarą išsakė Lietuvoje viešėjęs Europos Komisijos atstovas. Replikų dėl šio projekto vystymo Lietuvai turi ir estų ekonomikos ministras J. Partsas.
- Kokius didžiausius trukdžius matote „Rail Baltic“ geležinkelio projekto vystyme?
- Manau, kad svarbiausia, jog kiekviena Baltijos šalis darytų savo namų darbus. Natūralu, kad jei kuri šalis darbus daro lėčiau nei kitos, tai atsiliepia visiems, nes esame vieni nuo kitų priklausomi. Labai svarbu, kad visi būtini veiksmai būtų atliekami koordinuotai ir taupant laiką.
Kalbant konkrečiau, jau beveik metai, kai diskutuojame apie bendros įmonės įkūrimą projektui. Labai svarbu, turėti vieną bendrą įmonę bendrai infrastruktūrai. Tai įprasta praktika tokio masto projektams. O mes iki šiol nesame įsteigę bendros įmonės. Kodėl?
Manau, kad vis dar yra neaiškumų pagrindiniais klausimais – kaip šitą projektą supranta kiekviena šalis. Jei žiūrėtume iš Estijos pusės, tai „Rail Baltica“ projektas suprantamas, kaip naujas geležinkelis, kuriuo traukiniai galėtų važiuoti iki 240 km/h greičiu. Jokia šiuo metu Baltijos šalyse egzistuojanti infrastruktūra nėra tam tinkama.
Tai ir yra vienas iš projekto suvokimo skirtumų. Kolegos Lietuvoje jau skelbia, kad pradėti darbai tarp Lenkijos ir Kauno, bet iš tiesų tai, kas yra daroma, ne tai, apie ką mes susitarėme prieš daug metų. Teigiama, kad jau įrenginėjama infrastruktūra europiniam geležinkeliui tarp Kauno ir Marijampolės, tačiau tai nėra traukiniams leisianti 240 km/h greičiu važiuoti infrastruktūra, o perpus mažesniems greičiams.
Taip pat šiuo metu ekspertai dirba prie bendros pozicijos dėl įmonės įkūrimo. Kaip suprantu, vis dar diskutuojama, kokia turėtų būti bendros įmonės funkcija.
Mūsų supratimu, bendra įmonė turi ne tik pastatyti geležinkelį, bet būti ir investuotojas, kuris pasirūpintų verslo planu ir būtų atsakingas už projektą, kai infrastruktūra bus baigta kurti.
Yra siūloma, kad bendra įmonė būtų sukurta tik geležinkelio statybai. Tačiau tai neefektyvus sprendimas, be verslo modelio. Reikia į „Rail Baltica“ projektą žiūrėti iš verslo pusės.
Tikiuosi, kad prieisime prie galutinio sprendimo ir galėsime įsteigti įmonę, kuri prisiimtų atsakomybę kaip verslo subjektas.
Neklauskite, kodėl mūsų ir Lietuvos nuomonės yra skirtingos, bet sutarimo radimas labai svarbus. Jei nesutariama su Lietuva, Estijai nėra prasmės tiesti geležinkelio iki Latvijos sienos. Tik žinant, kad Talinas bus sujungtas su Vakarų Europa, galima kalbėti apie investicijas.
Nenoriu sakyti, kad estai daro daugiau nei kiti ar kad mes nesutariame su Lietuva. Projektas yra bendras. Jau prieš porą metų buvo sutarta, kas yra „Rail Baltica“ projektas. Tai 240 km/h greitį galintiems išvystyti traukiniams skirta geležinkelio atkarpa Varšuva-Talinas. Ir jei tam nėra politinės valios, projektas pradeda judėti lėtai.
- Ar Lietuvai oficialiai išsakėte savo nepasitenkinimą dėl pradėtų Lietuvoje darbų?
- Ne mes turime tai pasakyti. Turime ir Europos Komisiją, kuri yra projekto koordinatorė.
Jei grįžtume prie projekto idėjos pradžios, kas buvo prieš dešimtmetį, sutarėme, kad mums reikia geležinkelio per Baltijos šalis į Vakarų Europą. Tuomet buvo galvojama apie sprendimus – pagerinti esamą infrastruktūrą ar sukurti naują.
Estijoje mes jau investavome į seną infrastruktūrą. Tai buvo pirmas etapas. Dabar kalbame apie naują etapą – naujo geležinkelio tiesimą. Laikas nuo laiko pagalvoju, kad bandoma manevruoti ir nutolti nuo bendro tikslo.
Estijoje irgi buvo daug diskutuojama, ar reikia tobulinti senus geležinkelius, ar kurti naują infrastruktūrą. Mes nusprendėme, kad reikia naujo geležinkelio, kuris nebūtų per daug sujungtas su senuoju, nes kartais jau esanti geležinkelio sistema ar ją operuojanti kompanija gali turėti skirtingus interesus. Taigi mes „Rail Baltica“ projektą tvarkome atskirai nuo jau esančios Estijos geležinkelių kompanijos.
Tikiuosi, kad ir partneriai atskirs jau veikiančias geležinkelių kompanijas nuo naujos. Žinoma, ateityje ir senasis, ir naujasis geležinkelis turės bendradarbiauti, bet dabar mes kalbame apie Šiaurės ir Vakarų Europos sujungimą, o ne Rytus ar panašiai.
Lenkai buvo labai konstruktyvūs šiuo klausimu. Jie aiškiai pasakė, kad yra labai susidomėję šiuo projektu. Jaučiamas palaikymas politiniame lygmenyje.
- O iš Lietuvos konstruktyvumo nejaučiate?
Kalbant apie diskusijų lygmenį, latviai toje pačioje linijose su estais. Bet tai ne tik tarpusavio šalių santykiai, bet yra ir Europos Komisija. Tai, ką mes darome, - ne estų pozicija. Mes dirbame prie jungtinės studijos, kuri jau yra atlikta ir atsakė į visus klausimus. Dabar tik turime įgyvendinti tai, kas joje parašyta. Studijoje nurodoma apie bendros įmonės kūrimą, kaip turėtų būti atliktas planavimas, kad geležinkelis turėtų eiti per Taliną, Rygą ir Kauną. Niekas tuomet neprieštaravo studijos išvadoms.
Kai studija buvo pristatyta, diskutavome su šalių transporto ministrais ir patvirtinome veiksmų planą dar 2011 m. pradžioje. Tada buvo sutarta dėl visko. Dabar turime veikti – įkurti įmonę, atlikti poveikio aplinkai analizę ir pradėti dirbti. O čia mes matome skirtingus rezultatus.
- Kokią matote „Rail Baltica“ projekto perspektyvą?
- Jei pažiūrėtume į šiandienos prekybą, turizmo srautus, investicijas, migraciją, manau, kad infrastruktūra tarp Baltijos šalių yra labai prasta. Šiandien ryte, kad pasiekčiau Vilnių iš Talino, turėjau skristi per Helsinkį. Manau, kad aukštos kokybės, XXI a. infrastruktūra Baltijos šalyse yra labai svarbi, nes tai gali suteikti naujas perspektyvas – geresnį susisiekimą, daugiau galimybių verslui, žmonėms, kultūriniam bendravimui.
Iš Talino nuvykti į Rygą automobiliu užtrunka apie 4,5 val. Jei turėtume „Rail Baltica“, tai užtruktų tik daugiau valandos. Ar įsivaizduojate, kokią įtaką žmonių judėjimui tai turėtų?
Galiu pateikti vieną pavyzdį. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį tarp Talino ir Helsinkio per metus keliaudavo apie 50 tūkst. žmonių. Dabar – jų apie 9 mln. Manau, kad be geros infrastruktūros, kuri sukurta tarp šių miestų, tokių skaičių neturėtume. Estai savaitgaliui renkasi Helsinkį, o ne Vilnių, nes jiems sukurta sistema patogiai ten nukeliauti. Jei „Rail Baltica“ bus tik senos infrastruktūros gerinimas, tai mes naujų galimybių nesukursime.
Suomiai taip pat yra išsakę savo susidomėjimą „Rail Baltica“ projektu. Kalbant apie krovinius, dabar jie iš Šiaurės į Europos rinkas patenka jūros keliu, bet jūros kelias dėl aplinkosaugos ir kaštų yra pakankamai brangus. Naujas geležinkelis ir čia sukurtų naujas galimybes.
Galbūt „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų dirbti su tuo, ką daro dabar, o ne tik galvoti apie trumpalaikius tikslus. Lietuviai, sakydami, kad Kaunas galėtų tapti logistikos centru, vežant krovinius iš Rytų ir perkraunant Kaune, mano nuomone, parodo trumpalaikį mąstymą. Kartais trumpalaikės verslo galimybės gali sutrukdyti ilgalaikiams planams ir perspektyvoms.
- Kokią Jūs matote Lietuvos poziciją „Rail Baltica“ projekte? Ar bandoma atidėlioti numatytus darbus?
- Tai turite spręsti patys. Ką aš matau? Dar 2011 m. mes susitarėme, kad iki 2015 m. pabaigos kiekvienoje šalyje turi būti pabaigtas planavimas, poveikio aplinkai vertinimas ir priešprojektinis infrastruktūros kūrimas. Tai didelė užduotis.
Mes jau tą darome: intensyviai dirbame prie transporto koridoriaus ir poveikio aplinkai vertinimo.
Manau, jūs patys turite atsakyti į klausimą – o kurioje šio proceso vietoje yra Lietuva ir Latvija.
- Mes niekada vienos temos diskusijų neperkeliame į kitus klausimas. Tai – ne estiškas mąstymo būdas. Diskusijos kartas nuo karto vyksta ir dėl atominės elektrinės, bet mes tikrai nesuplakame skirtingų temų į vieną.
- Kalbant apie atominės elektrinės projektą, kokia estų pozicija dabar šiuo klausimu?
- Mes visą laiką laikomės tos pačios pozicijos ir ją pakartosiu. Pirma, projektas turi būti komerciškai logiškas. Kalbame apie verslo investicijas, o komerciškumas čia priklauso nuo daugelio aplinkybių, bet svarbiausios – šalyje, kurioje būtų statoma elektrinė. Kalbu apie teisinį reguliavimą.
Suprantu, kad Lietuvos valdžia nori judėti į priekį, bet reikia daug dirbti.
Kai Lietuvos žmonės referendume pasakė, kad nenori turėti atominės elektrinės, nesvarbu, kaip ir kada buvo užduotas klausimas, tai buvo ženklas investuotojams. Kas nori eiti ir investuoti į tą šalį milijardus eurų, kai žmonės šalyje nenori matyti atominės elektrinės? Taigi, manau, kad svarbiausias dalykas, nuo kurio priklauso šis projektas, slepiasi pačioje Lietuvoje. Dabar labai svarbu nuspręsti, kaip reaguoti ir ką daryti su referendumo rezultatais.
Aš – politikas, todėl galiu suprasti, kad tai buvo priešrinkiminė kampanija, bet kalbant apie privačias investicijas investuotojui labai svarbu projektą įgyvendinančios tautos palaikymas.
Žinoma, pritariu, kad Baltijos šalims reikalingas didesnis elektros energijos gamybos pajėgumas. Jei kalbame apie bendrą Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, reikia daugiau pajėgumų.
Nesuprantu lietuvių, kurie sako, kad estai yra blogi, nes nenori lietuviško atominės projekto. Tai nerimti pareiškimai, nes mes norime, kad Lietuva diversifikuotų savo elektros energijos portfelį.
- Lietuvoje šiuo metu nerimaujama dėl aukštų elektros kainų biržoje. Kodėl nejaučiame žadėtų prisijungimo prie Šiaurės šalių elektros biržos „Nord Pool Spot“ privalumų?
- Prieš daug metų visi kartu apsisprendėme, kad mūsų bendras interesas - bendra Skandinavijos ir Baltijos šalių elektros rinka. Kuo rinka didesnė, tuo didesnė konkurencija ir daugiau investicijų į jos didinimą. Tai buvo mūsų pagrindinis susitarimas.
Manau, kad susitarimas išlikęs tas pats, tačiau tam reikia daug investicijų į infrastruktūrą. Nepamirškime, kad Estija dirba prie jungties su Suomija. Lietuva – prie jungties su Švedija ir Lenkija.
„Nord Pool Spot“ suteikia tik bendras taisykles elektros rinkai, skaidrumą prekybai. Mano klausimas būtų, ar prisijungimas prie šios biržos buvo iki galo atliktas.
Antras klausimas, kodėl elektros prekyba iš Estijos Lietuvai nėra patraukli. Taip, yra trukdžių, bet jie trumpalaikiai. Manau, kad mūsų ministerijos, reguliuotojai ir sistemos operatoriai greitai jas išspręs.
Trečia, taip pat svarbu nuspręsti ir apsibrėžti konkrečiai, ką mes darome su elektros energijos importu iš trečiųjų šalių.
