Avialinijų verslas – blogiausias visų laikų verslas
Per savo dvidešimties metų investuotojo karjerą esu matęs ir analizavęs įvairių verslų. Tačiau nemačiau blogesnio verslo nei avialinijų verslas.
2013-ųjų metų IATA (Tarptautinė oro transporto asociacija) kartu su viena geriausių pasaulyje verslo konsultacijų bendrove „McKinsey&Company“ atliko tyrimą „Pelningumas ir oro transporto vertės grandinė“. Jame juodu ant balto parašyta, kad aviakompanijų verslas pagal kapitalo grąžą (imant 1965 – 2011 metų laikotarpį) yra pats blogiausias verslas apskritai – investuotas kapitalas neatsiperka. Jei iš statistikos išimtumėm sėkmingiausias šios srities įmones, kurių yra nedaug, bet kurios uždirba liūto dalį keleivių pervežimo oru pramonės pelno, vaizdelis bus dar liūdnesnis. Taip yra dėl to, jog šiam verslui reikia didžiulio kapitalo, lėktuvus parduoda tiktai keli tiekėjai, diktuojantys kainas, o pirkėjas skrydžius pasirenka pagal mažiausią kainą tarp daugelio konkurentų. Laikai, kai taip vadinamos „nacionalinės“ oro linijos turėjo monopolio teisę pervežimams jau seniai praėję. Pridėkime neprognozuojamus degalų kainų svyravimus.
Sėkmingiausias visų laikų investuotojas Warrenas Buffettas juokauja – „Kai man kyla noras investuoti į avialinijų verslą, aš skambinu į pagalbos liniją, prisistatau ir pranešu, kad esu oroholikas. Tada jie mane atkalba nuo šios investicijos.“
Buvęs Vilniaus meras, matyt, nemėgsta domėtis verslu, į kurį investuoja, nes, giliau pasidomėjęs, sveiko proto žmogus tikrai nebūtų ėmęsis tokio ypač rizikingo sumanymo. Tiesa, buvęs meras investuoja ne savo pinigus. Taigi prieš kelis metus sostinės savivaldybė metė miestiečių pinigus į avantiūrą, skambiai pavadinta „Air Lituanica“.
Netinkamas akcininkas ir netinkamas finansavimo planas
„Air Lituanica“ bandė konkuruoti su stipriomis ir agresyviomis kitų šalių avialinijomis, kurios turi didesnius finansinius, žmogiškus ir kitus resursus. Pačios sėkmingiausios iš jų yra privačios, o tai reiškia, jog visi verslo sprendimai priimami greitai ir operatyviai. Be to, „Air Lituanica“ steigėjai arba nenumatė ilgalaikių įmonės verslo finansavimo šaltinių, arba stebėjo netinkamai vykdomą verslo planą ir nesiėmė operatyvių priemonių. Kaip kitaip paaiškinti papildomų pinigų įmonei finansuoti desperatiškas paieškas praėjusiais ir šiais metais? Man tai buvo labai panašu į žmogų, kuris savo šeimai stato namą, o statybas finansuoja iš brangių tumpalaikių paskolų, imamų greitųjų paskolų bendrovėse. Neatsakinga yra pats švelniausias žodis tokiai veiklai apibūdinti. Geresnis žodis yra avantiūra. Kai kurie šio verslo finansavimo metodai – savivaldybės įmonių teikiamomis paskolomis – kvepia rimta teisine atsakomybe tų įmonių vadovams ir valdyboms.
Tuo metu konkurentai, mano nuomone, patenkinti stebėjo „Air Lituanica" pastangas „įsukti“ naujus maršrutus, žinodami, kad neišvengiamo jos bankroto atveju galės juos perimti.
Geriausia pasaulyje pinigų naikinimo mašina
Avialinijų verslas gali tapti viena efektyviausių pinigų naikinimo mašinų, žinomų pasaulyje. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl aš pritariu sprendimui uždaryti „Air Lituanica“. Verslo pasaulyje puikiai žinomas patarimas kaip tapti milijonieriumi. Pirmiausiai reikia tapti milijardieriumi, o tada įsteigti oro pervežimų bendrovę. Kokių nuostolių galima prisidaryti sau ir kitiems savo kailiu neseniai patyrė garsus Indijos verslininkas Vijay Mallya, kurio aviakompanija „Kingfisher Airlines“ po savo bankroto paliko daugiau nei milijardą JAV dolerių skolų, o jis pats iš milijardieriaus pavirto milijonieriumi.
Spaudos duomenimis, „Air Lituanica“ nuo savo veiklos pradžios iki 2014 metų pabaigos galėjo patirti 15 milijonų eurų nuostolio. Paskutiniais savo veiklos mėnesiais bendrovė per savaitę patirdavo po 180 000 eurų nuostolio. Taigi per 2015 metus nuostoliai gali išaugti dar keturiais milijonais eurų. Vilniečiai šiam nesėkmingam verslo projektui bus išleidę 19 milijonų eurų. Beprasmiškai, nes po jo sustabdymo, skirtingai nuo praktiškai bet kokio kito verslo ar socialinio projekto, nelieka nieko (darbuotojai išeina, lėktuvai buvo nuomuojami). Tuo tarpu kitiems, atsiperkantiems projektams miestas neturi lėšų ir tenka arba skolintis, arba kviestis privačius partnerius, atiduodant jiems būsimą pelną.
Taigi pagrindiniai šio projekto naudos gavėjai buvo „Air Lituanica“ keleiviai, kurių kiekvieno skrydis Vilniaus miestui atnešė po maždaug 70-80 eurų nuostolio (remiuosi spaudoje ir įmonės vadovų skelbiamais duomenimis – tikėtinu 19 milijonų eurų bendru nuostoliu ir 260 000 pervežtų keleivių).
Pats baisiausias šios pinigų naikinimo bruožas yra tas, kad tai neturi pabaigos laike ir ribos piniguose. Juk bendrovė nori toliau plėstis, didinti savo skrydžių geografiją. Atidaromi nauji nuostolingi maršrutai. Taigi augant verslui, auga ir nuostoliai. Kalbos, kad laikui bėgant, šis verslas pasidarys pelningas gali apgauti tik tuos, kas nežino istorijos ar nemato, kas dedasi pas kaimynus. Savivaldybė buvo atidūrus labai pavojingoje situacijoje, kai „verslui“ tęsti reikėjo vis daugiau pinigų, o kiek laiko tęsis ir kokio dydžio bus nuostoliai, pasakyti negalėjo niekas.
Netinkamas įrankis spręsti problemai
„Air Lituanica“ gynėjai siekia įrodyti, kad bendrovė atneša daug naudos, nes palengvina susisiekimą su sostine, o tai padeda pritraukti užsienio turistus ir investuotojus į Vilnių ir Lietuvą.
Iš dalies su jais sutinku. Tačiau ar naudos mastas atitinką jos kainą? Ar pasirinktas teisingas įrankis problemai spręsti?
Pirmiausiai norėčiau atsakymo kiek iš visų „Air Lituanica“ pervežtų keleivių yra užsienio turistai ir verslininkai, atskrendantys į Lietuvą, o kiek – lietuviai, skrendantys atostogauti ar apsipirkti į užsienį. Šios statistikos neradau. Jei didžioji dauguma yra mūsų tautiečiai, argumentas apie Lietuvoje gaunamas viešbučių, kavinių, įvairių turizmo paslaugų tiekėjų ir parduotuvių pajamas bei surenkamus didesnius mokesčius yra pakankamai silpnas, o bedrovės veikla būtų panaši į nedidelės dalies turistaujančių tautiečių subsidijavimą visų vilniečių sąskaita. Norėtųsi, jog „Air Lituanica“ paskelbtų šiuos duomenis.
Argumentas, jog „Air Lituanica“ padeda išlaikyti daugiau skrydžių krypčių į ir iš Vilniaus oro uosto buvo stiprus tik po 2008 metų krizės, kai skrydžių skaičius buvo tikrai ženkliai sumažėjęs. Šiuo metu padėtis jau ženkliai geresnė. Atrodo, kad ir po „Air Lituanica“ bankroto dalis jos krypčių bus perimtos kitų bendrovių.
Pagaliau ar didelių finansinių problemų prisidariusi Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas tokios įmonės akcininkas? Galbūt valstybinio masto problemą reikia spręsti valstybės lygiu. Nes jei ši ydinga praktika paplis ir už Vilniaus ribų, turėsime „Air Stumbras“ Kaune ir „Air Neptūnas“ Klaipėdoje.
Žmonių, kurie labai nori skraidyti ir jausti pasididžiavimą lėktuvais su lietuviška simbolika argumentai labiau emociniai nei ekonominiai. Tokius žmones puikiai apibūdina dainos žodžiai: „Reikėjo berniukams padangių žydrų“. Šiems berniukams patarčiau skraidyti už savo pinigus, prieš tai jų užsidirbus.
Ar tikrai reikia statyti vežimą prieš arklį?
Didelė dalis žmonių mano, kad jei nebus labai patogaus ir pigaus susisiekimo oru, į Lietuvą neatvyks turistai ir verslininkai. Bet ar taip galvodami nestatome vežimo prieš arklį? Juk, kad ir koks patogus būtų susisiekimas su šalimi, kurioje nėra turistinių traukos centrų ir verslo galimybių, kas ten norės vykti? O jei joje tokių centrų ir galimybių daug, atsiras paklausa skrydžiams. O jei yra paklausa – bus ir pasiūla.
Tai gal geriau protingai investuokime į turizmo ir verslo traukos centrus Vilniuje ir Lietuvoje, gerinkime verslo sąlygas, o taip pat reklamuokime savo šalį ir sostinę pagrindiniuose Europos ir pasaulio metropoliuose. Norinčių skraidinti ir skraidyti tikrai atsiras.