Tuo tarpu investuojantys šalies gyventojai įgis dar vieną alternatyvą įdarbinti savo lėšas. Pirmiausiai komplimentai įstatymo rengėjams, kad parengė išties profesionalų ir realijas atitinkantį teisės aktą. Visgi šioje statinėje medaus yra vienas labai didelis šaukštas deguto – investavimo sumų apribojimai.
Įstatymo projekte yra numatytas 1 000 Eur sumos apribojimas, kiek per vieną sutelktinio finansavimo platformą per metus galės investuoti gyventojas.
Didesnę sumą galės investuoti tik informuotieji investuotojai arba tie gyventojai ir įmonės, kurie pereis gan biurokratišką investavimo tinkamumo įvertinimą.
Šis investavimo ribojimas yra motyvuojamas tuo, kad taip siekiama apsaugoti neprofesionalius investuotojus. Kyla klausimas, kodėl nustatyta būtent 1 000 Eur, o ne kita suma?
Deja, Lietuvoje apribojimai vis dar dažniausiai nustatomi tiesiog šiaip, be jokių pagrindimų ir pakankamos užsienio šalių praktikos analizės. Analogiškai nutiko ir investavimui per tarpusavio skolinimo platformas – nustatyta nežinia iš kur paimta 5 000 Eur maksimali investavimo vienoje platformoje riba.
Pažiūrėkime į poros didžiulę sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo patirtį turinčių šalių patirtį. Didžiojoje Britanijoje žmonės per tarpusavio skolinimo ir sutelktinio finansavimo platformas, dar kitaip vadinamas minios finansavimo platformomis, dažniausiai investuoja 5 865 – 23 463 Eur.
Šioje šalyje investuotojo tinkamumo įvertinimą reikalaujama atlikti tik tuomet, kai asmuo nori investuoti į įmonę, nes ši investicija yra rizikingesnė nei investicija į asmens paskolą.
Greta yra investavimą į įmones lengvinanti sąlyga – jei asmens investicijos į įmonių paskolas ir jų kapitalą neviršija 10 proc. bendros investicijų sumos, tinkamumo įvertinimo atlikti nereikia.
Lietuvos valstybės tarnautojai kurdami sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo įstatymus nemažai rėmėsi didžiule anglų patirtimi, tik gaila, kad šias veiklas reglamentuojantys teisės aktai neperėmė visų gerųjų Didžiosios Britanijos praktikų šiose srityse.
Dar tinkamesnį investuotojo kompetencijos vertinimo modelį yra pasirinkusi Ispanija – čia asmens kompetencija investuoti vertinama pagal jo turimą turtą ir gaunamas pajamas.
Beje, pažymėtina, kad įmonės taip pat gali investuoti naudojantis minios finansavimo platformomis be jokių investavimo apribojimų.
Lietuvos Sutelktinio finansavimo įstatymo projekte numatyta, kad asmuo galės investuoti paskolos ar kita pinigine formą daugiau nei 1 000 Eur, jei atitiks finansuotojo tinkamumo įvertinimą. Dar sudėtingesnė procedūra yra investuotojui, siekiančiam investuoti daugiau nei 1 000 Eur į finansavimo sandorius dėl finansinių priemonių įsigijimo, kadangi tinkamumo testą reikėtų atlikti kiekvieną kartą prieš sudarant tokį sandorį.
Tačiau ar tikrai 1 000 Eur yra ta protinga suma pradėti biurokratines procedūras? Dar nėra duomenų, kokios sumos bendrai investuojamos lietuviškose tarpusavio skolinimosi platformose ir sutelktinio finansavimo platformose, tačiau galima prognozuoti, kad 20 tūkst. Eur sumos apribojimas neprofesionaliam investuotojui galėtų būti tinkama riba investuojant į lietuviškas įmones, o investuojant į fizinių asmenų vartojimo paskolas tokio limito išvis neturėtų būti.
Lietuvos valstybė turi mokyti ir skatinti savo gyventojus įdarbinti turimas santaupas, nes dabar bankų sąskaitose gyventojai ir įmonės tiesiog laiko apie 10 mlrd. Eur ir praranda galimybes uždirbti.
Be to, bet kokie investavimo apribojimai esant laisvam kapitalo judėjimui skatina investuotojus savo lėšas nukreipti į kitų šalių minios finansavimo platformas ir taip remti kitų šalių, ne Lietuvos, ekonomikos raidą.
Todėl belieka tikėtis, kad svarstydamas Sutelktinio finansavimo įstatymo projektą Seimas visapusiškai įvertins visas minėtas aplinkybes ir pritars racionalesnei įstatymo redakcijai.
