„Žinau, kad Lietuvos statybininkai Norvegijoje yra „konkurencinga prekė“. Surinkdami namus iš lengvųjų konstrukcijų ar atnaujindami senuosius medinius pastatus jie jau yra pelnę gerą vardą“, – teigė apie tai užklaustas vienos statybos įmonės vadovas Sigitas Galentas.
Siūlome susipažinti su kretingiškio dailidės sukaupta patirtimi Norvegijoje.
Sunkmetis grąžino į Norvegiją
Tarp Lietuvos ir Norvegijos – jau dešimt metų. Kretingos gyventojui Baliui Nemeikai fiordų šalis – seniai atrasta žemė. Būtent jos paieškas pastaruoju metu renkasi vis daugiau sunkmečio prispaustų lietuvių. Antrajame pagal dydį Norvegijoje Bergeno mieste dirbantis vyras jau sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą ir darbą be šios šalies. Net grįžęs į Lietuvą Balys kasdien internete atsiverčia Bergeno miesto laikraščius, kad sužinotų naujienas.
Statybų verslas Norvegijoje kretingiškiui – tai ne tik sunkmečio padiktuotas sprendimas, bet ir laisvas pasirinkimas, kur geriau dirbti ir užsidirbi. Tiesa, dešimties metų etape būta pertraukų. Ekonominio pakilimo metais kretingiškis dirbo Lietuvoje, nes statybininkams buvo mokami tokie pat pinigai, kaip ir Norvegijoje. Tačiau dailide dirbantis vyras prieš pusantrų metų vėl grįžo į Bergeną ir su bendradarbiais įkūrė nedidelę įmonę.
Statybininkus „perduoda“ pažįstamiems
„Ekonominė krizė neaplenkė ir Norvegijos, tačiau jos gyventojų nekamuoja žūtbūtinės problemos, kaip išgyventi. Dabar mums sunkiau rasti gerų darbo objektų, nes norvegai mažiau išlaidauja, be to, atsirado didelė konkurencija. Bergene dirba nemažai lietuvių statybininkų, čia dar seniau šaknis įleidę lenkai, plūsta latviai ir rumunai“, – pasakojo B. Nemeika.
Kretingiškis dirba mažoje 7–8 statybininkų įmonėje, kuri daugiausia remontuoja ir restauruoja namus. Pritrūkę darbų lietuviai deda skelbimus į spaudą. Tačiau geriausius užsakymus padeda gauti informacija „iš lūpų į lūpas“.
„Patenkintas darbų kokybe norvegas mus mielai rekomenduoja savo pažįstamiems, bendradarbiams ir pan. Naujasis užsakovas taip pat nepagaili geros rekomendacijos. Tačiau prieš samdydamas dirbti norvegas iki smulkmenų viską išsiklausinėja ankstesniojo darbdavio. Taip susidaro nenutrūkstamas užsakovų ratas“, – dalijosi statybų verslo ypatumais trumpam į Lietuvą sugrįžęs pašnekovas.
Pagarba ir meilė medžiui
Bergene kretingiškis gavo naudingų skandinaviškosios patirties pamokų. Pirmiausia patyrė, kaip norvegai vertina, saugo ir puoselėja tradicinę medinę architektūrą. Dirbdamas su mediena lietuvis kaskart įsitikina, kad ne veltui norvegų patirtis saugant medinį paveldą yra laikoma neprilygstama Europoje.
„Dažnai dirbame miesto senamiestyje, kur daugiausia senų medinių namų. Neretai griauname visą pastatą, lieka tik sienos. Kadangi mediniai namai yra karkasiniai, tenka keisti daug pasenusių, susidėvėjusių medžio konstrukcijų. Yra pasitaikę įdomių netikėtumų. Kartą slėptuvėje aptikome vos ne 100 metų senumo konjako butelį, esame radę įdomių spaudinių, šeimos relikvijų. Medis keičiamas išimtinai tik medžiu. Jei pastatas nėra ypatingos vertės paveldo objektas, kambarių suplanavimą leidžiama keisti. Kas kita – namo išorė. Tik mediniai langai, tik tam tikros spalvos dažai jo mediniam rūbui atnaujinti, jokių interpretacijų“, – tvirtino B. Nemeika.
Norvegijos medinis paveldas yra puoselėjamas jau gerus 100 metų. Todėl senieji medinukai ar mieste, ar kaime yra tausojami, pritaikomi ir dirbti, ir gyventi. Gamtos ir kultūros paveldo vienovės samprata yra tokia darni, kad ji tapo svarbiais Norvegijos prekinio ženklo elementais.
Svarbiausia – patogiai ir praktiškai
Gal ir keista, bet miškinga Norvegija daug medienos statyboms atsiveža iš kaimyninės Švedijos. „Atrodytų, čia būtų galima parduoti ir Lietuvos medieną. Tačiau Norvegijos sąlygomis, kur daug drėgmės, lietuviški medžiai netinka. Skandinavų pušys ir eglės, naudojamos statyboms, yra gerokai tankesnės struktūros“, – dalijosi savo patirtimi dailidė.
Pasak kretingiškio, visaip tausodami autentišką medinuko išorę, jo vidų norvegai įrengia modernų, bet labai paprastą ir praktišką. Sienos dažniausiai dažomos baltai, tačiau ne sniego baltumo, bet rausvo, pilkšvo ar kitų atspalvių. Luboms, sienoms naudojamas gipso kartonas.
„Po remonto sustatomi palyginti nebrangūs „Ikea“ baldai, ir būstas parengtas nuomoti, nes pastaruoju metu nekilnojamojo turto pardavimo rinka yra apmirusi. Tik labai turtingi norvegai leidžia pinigus brangiems baldams, interjero puošmenoms. Tai ir yra vadinamasis skandinaviškas stilius“, – pasakojo lietuvis.
Garsino karaliai ir pirkliai
Juokaujama, kad kiekvienas, atvykęs į Bergeną, turi įsigyti „turisto paketą“ – skėtį ir fotoaparatą. Prieš kelerius metus šis septynių fiordų įlankoje ir septynių kalnų apsuptyje plytintis miestas pateko į Gineso rekordų knygą, nes jame net 60 dienų nepaliaujamai lijo. Tačiau nepaisant to, Bergenas masina gausybę svečių. Čia nebūna didelių šalčių, nes įtakos švelniam klimatui turi šiltoji Golfo srovė. O fotoaparatas yra tiesiog būtinas įstabiam, kvapą gniaužiančiam kraštovaizdžiui įamžinti. Ne veltui Bergenas vadinamas vartais į fiordų šalį.
Apie 250 tūkst. gyventojų turintis miestas gali didžiuotis turtinga istorija ir kultūra. Jis įkurtas 1070 m. ir iki 1299 m. buvo Norvegijos sostinė. Uostas skatino jo plėtrą ir prekybą, tai vienas iš keturių Norvegijos Hanzos miestų. Nors Bergenas neteko karalių rezidencijos vardo, jį garsino ir turtino pirkliai, karaliavę iki pat XVIII a.
Medinė trolių karalystė
Bergeno senamiestis Brygenas pritraukia tūkstančius turistų. Jų nuostabą ir susižavėjimą kelia mediniai, raudonais čerpių stogais vienas prie kito prigludę pastatai, siaurų gatvelių labirintai, jų šiluma ir jaukumas. Dviejų ar trijų aukštų mediniame name gali būti neįsivaizduojamai daug atskirų būstų. Todėl senamiesčio namai buvo vadinami „karvelidėmis“. Kalnuotoje vietovėje nuo seno buvo vertinamas mažiausias žemės lopinėlis, todėl pastatytuose medinukuose išnaudotas kiekvienas laisvas centimetras. Yra tokių mažų medinių namų, kad juose, regis, gali gyventi tik norvegų mitologinės būtybės troliai. Toks norvegiškas taupumas būdingas ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai.
„Neseniai atlikome netoli miesto centro esančio XX a. pradžioje suręsto medinio namo kapitalinį remontą. Iš išorės jis atrodė nedidelis, bet jame įrengti net 9 butai. Nuo sienų nulopome net 18 rūšių tapetų sluoksnį, kurie buvo klijuojami vis ant viršaus, pakeitėme senas medžio konstrukcijas. Po remonto tokie namai dažniausiai nuomojami. Bergenas turi universitetą, čia daug jaunimo, todėl yra ir būstų nuomos paklausa“, – pasakojo „karvelidę“ iš naujo gyventi prikėlęs Balys.
Lietuviai pasiilgsta savo namų
Norvegiškas gyvenimo būdas, darbas ir tradicijos per dešimt metų turėjo įtakos ir lietuviui. Poilsio dienomis, kaip ir šios šalies gyventojai, Balys su bendradarbiais patraukia žvejoti, keliauja po kalnuotą kraštą. Ne kartą grožėjosi senosios norvegų medinės architektūros šedevru Fantofto bažnyčia, pastatyta dar XII a.
„Paskausta ranka traukti žuvis. Esu sugavęs po kelis kilogramus sveriančių menkių, saidų, skumbrių. Jų skonis puikus. Tačiau keliasdešimt kilogramų laimikio nėra kur dėti, visų bendradarbių šaldytuvai žuvų perkrauti“, – linksmai pasakojo nuo vaikystės žvejoti mėgstantis Balys.
Ar savo ateitį lietuvis taip pat sieja su pamilta fiordų šalimi?
„Tai puiki šalis gyventi ir dirbti. Tačiau norint joje įsitvirtinti reikia mokėti kalbą. Čia laiko geras uždarbis. Bet visi lietuviai pasiilgsta šeimų ir namų. Norvegijoje žavi puiki gamta, darnus žmogaus santykis su visa aplinka. Šią patirtį ir parsivežu, kai sugrįžtu poilsio į Lietuvą“, – tvirtino lietuvis, į gimtinę parvykstantis kelis kartus per metus.
