„Turtingas gali būti tik tas, kas sugeba mažiau išleisti, negu uždirbti. Ne tas bus turtingas, kuris uždirbdamas 250 Lt į mėnesį išleidžia 260 Lt, bet tas, kuris uždirba 150 Lt, o pragyventi moka už 140 Lt. Taigi norėdamas likti pasiturinčiu visų pirma turi išmokti taupyti“, - tinklalapyje epaveldas.lt rašoma publikuojamose knygos ištraukose.
1937 m. išleistos knygos autorius L. B. Skurdžius primena posakį „Netaupysi cento, neturėsi lito!“. Bet kartu jis pabrėžia, kad reikia mokėti atskirti taupumą nuo „taupumo“.
„Tarp miestelėnų yra tokių taupytojų, kurie dreba dėl popieriaus lapo ir nuo gauto rašto atplėšia neprirašytą dalį, tačiau nuėję į kavinę ar restoraną palieka, jei ne keliasdešimt, tai bent keliolika litų“, - dėsto jis.
Tiesa, Skurdžiaus pavardė buvo žurnalisto ir knygų leidėjo Liudviko Jakavičiaus slapyvardis.
Knygos autorius kritikuoja ir tuos, kurie taupo muilą ir nesiprausia, valgo prastą maistą.
„Kaip jau sakiau, taupumas taupumui nelygu. Pavyzdžiui, yra taupytojų, kurie taupydami muilą nesiprausia, neplauna skalbinių ir dėl to vaikščioja ne tik suskretę ir nemaloniai pakvipę, bet dar ir sveikatą naikina. Arba kitas nesiskuta barzdos, nes, girdi, nesą laiko, darbai neleidžią, o su kaimynu susitikęs, pasipypkuoti turi laiko, ir darbai leidžia. Yra ir tokių taupytojų, kurie taupumo sumetimais valgo niekam tikusi ar apgedusi valgį“, - tvirtina žurnalistas.
Pabrėžiama, kad kelias į turtingumą atsiveria tiems, kurie moka išgyventi be skolų.
Anot jo, lindimas į skolas yra tas pats kaip vergija.
„Skola yra didžiausias žmogaus priešas, ji paverčia jį vergu“, - dėstoma knygoje.
„Protingi žmonės sako, kad skolon galima pirkti tik žemės sklypą, nes jis pats save gali išmokėti. Tik, žinoma, žemė turi būti dirbama. Galima skolintis pinigų ir gerai prekybai, nes tada skolą sumokės pirkėjai. Bet sau vartoti ką nors pirkdamas pirk visuomet tik už grynus pinigus, nes dvigubai laimėsi“, - mokė taupymo patarimų knygos autorius.
Norintiems išmokti taupyti patariama pradėti rašyti išlaidas, jas suskirstyti į būtinąsias ir nebūtinąsias.
„Pasisekimas pasaulyje užtikrintas tik tvirtos valios žmonėms“, - pabrėžia patarimų autorius.
Jis alkoholį vadina dviguba nelaime, kuris tuština protą ir piniginę. Beje, knygoje atkreipiamas dėmesys, kad piniginę tuština, sveikatą gadina ir kitos priklausomybės, kurių reikia atsisakyti.
Būdamas valdininku nepraturtėsi
„Pas mus dažnai yra taip, kad jei jau vaiką leidžia mokytis, tai jis jau būtinai turi būti ponu, nors ir to tariamo pono ateitis visai neviliojanti. Šiaip taip baigus keletą klasių toks jaunuolis ar jaunuolė ieško valdiškos tarnybos, nors ten tik skatikai mokami, o apie praturtėjimą nė kalbos negali būti. Valdiškose vietose praturtėti gali tik vienas kitas turįs aukštąjį mokslą, nes pelningų vietų yra tik keletas, o visos kitos tik, kad galėtum pragyventi", - pastebi rašytojas.
Besiimančius verslo autorius taip pat ramina, kad greitai praturtėti neįmanoma.
„Ne be reikalo sakoma, kad staiga šokęs akis išdegsi. Mes turime jau daug biznierių, kurie ne tik nieko nepelnė, bet ir anksčiau pelnytąsias santaupas prakišo. Jei nori būti pirkliu ar krautuvininku, neužtenka vien tik turėti pinigų, reikia turėti ir komercinių gabumų, prekybininko pašaukimą“, - perspėja žurnalistas.
Jo nuomone, kiekvienas turi imtis to, prie ko jo širdis linksta, nes esą prievarta mokydamasis kokio nors amato niekada nebus geras specialistas.
Ramina dėl Amerikos stebuklų
„Daug kas vis dar mini Ameriką, kad ten esanti laimės šalis. Tiesa, ten uždirbti galima net ir dabar, krizės metais. Kodėl? Tik todėl, kad ten visi yra priversti taip dirbti, kaip žmogus gali dirbti tik turėdamas didelį pasiryžimą. Ne vienas amerikonas yra sakęs, kad taip dirbant, kaip Amerikoje, galima būtų ir čia turtus susikrauti. Ten yra darbai taip suorganizuoti, kad žmogus būtinai turi visą išgalę padėti, na, o taip dirbant, suprantama, turi ir uždirbti. Tai ir yra visa Amerikos paslaptis. Juk ten ir yra susidaręs posakis, kad laikas – pinigai“, - rašo L. B. Skurdžius.
Autoriaus nuomone, o lietuviai tuo metu mėgdavo patinginiauti: „Daugiau padirbame tik kam nors verčiant. Tai iš dalies yra dėl to, kad ilgus amžius buvome vergai ir dirbome po botagu“.
Patardamas verslininkams knygos autorius tvirtina, kad darbuotojas turi gauti tokią alga, kad jam užtektų pragyventi be ypatingo galvosūkio, tai yra neturint asmeninių rūpesčių dėl pragyvenimo.
„Menka nauda iš tarnautojo, jei jis įmonėje dirbdamas turi sukti galvą, kaip jis rytoj pigiau prasimaitinti galėtų“, - pastebi jis.
Iš knygoje pateiktų skaičiavimų, pavyzdžiui, 1937 m. sausį matyti, kad vieno prekybininko namų išlaidos buvo 44,5 Lt, maistas jam kainavo 20 Lt, kuras ir elektra – 8 Lt, laikraščiai – 15 Lt, pašto išlaidos – 1,5 Lt.
Beje, už taupymo ir praturtėjimo patarimų knygą reikėjo mokėti 75 centus.
