Ar tik nebus čia koks žydų ir masonų (o gal ir gėjų) sąmokslas prieš mūsų virtuvę, prieš močiučių barščius, prieš mūsų cepelinus ir koldūnus, kodėl mus taip niekina?
Teisybė yra štai kokia. Lietuvoje nėra nė vieno Michelin žvaigždute žymėto restorano dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Lietuva niekada nelaimi Eurovizijos: mes nesugebame padaryti pasirodymo, už kurį balsuotų ne vien mūsų šaunieji išeiviai Anglijoje ir Norvegijoje ir dar gruzinai iš draugystės jausmų, ir taip pat mes kol kas neturime tiek perkamosios galios, kad čia galėtų nuosekliai ir stabiliai išsilaikyti restoranas, turintis aukšto lygio virtuvę ir aptarnavimą, ir ne toks, kaip mums atrodo, kad yra fainas ir mielas, o toks, kuris gauna Michelin kritikų įvertinimą.
Paimkim Italiją. Šalyje 285 restoranai turi vieną Michelin žvaigždutę, 39 turi dvi, ir aštuoni – visas tris, ir tai tikrai ne todėl, kad jie kažkam davė kyšį. Tiesiog italams maisto gaminimas labai gerai sekasi. Jiems sekasi ir sudėtines dalis surinkti, ir jas paruošti gerai ir nuosekliai, ir tinkamai regiono virtuvę atspindėti, ir vynų kortą sudėlioti, ir aptarnauja dažniausiai ne tie žmonės, kurie dirba restorane, o norėtų būti kitur – kur tik nori, tik ne restorane.
Esu Pjemonte, bedu pirštu į žemėlapį ir vos ne atsitiktine tvarka renkuosi restoraną su viena Michelin žvaigždute (jei būčiau pasirinkęs su dviem ar trim, garantuotai mirtumėt iš pavydo ir daugiau nebeskaitytumėt, o man reikia jūsų, mano skaitytojai).
La Ciau del Tornavento, pavadinimas panašus į itališką pasisveikinimą „ciao“, bet tai kažkas kito. Michelin gidas giria jų inovatyvią virtuvę, besiremiančią Pjemonto tradicijomis, puikų vyno pasirinkimą ir neįtikėtinus vaizdus. Kiti kritikai rašo, kad ten keliasdešimt tūkstančių butelių vynų rūsyje. Dalis tų butelių kiekvienas kainuoja tiek, kiek vidutinio Lietuvos restorano savaitės apyvarta. Arba mėnesio. Ten vien rūsyje sudėti milijonai.
Dėl vaizdo aš negaliu ginčytis: per langus ir iš terasos vaizdai driekiasi ištisus kilometrus.
Restoranas yra Treiso miestelyje ant kalvos, kurią supa vieni brangiausių ir labiausiai išpuoselėtų vynuogynų Europoje: netoliese Barbaresco kaimas, ir aplinkui ta žemė, kuri brandina uogas rinktiniam raudonajam vynui. Kaip ir netoliese esančiose Barolo teritorijose, čia iš visko matyti, kad šie ūkiai neturi problemų su pinigais – pastatai išpuoselėti, viskas tviska, jokio Sicilijos ar Apulijos nutriušimo.
Čia yra turtingoji Italija. Čia yra toji Italija, kur supranti, kodėl šalis, kuris valdoma kaip bananų respublika, keičianti vyriausybes dažniau, yra aštuntoji pagal dydį ekonomika pasaulyje. Kažką jie daro gyvenime labai gerai.
Restorano interjeras nėra pribloškiamai prabangus – staltiesės, indai, įrankiai labai geri, bet nieko tokio, ko nepamatytum Lietuvoje. Ko nepamatytum Lietuvoje, tai bent dviejų itališkai kalbančių japonų padavėjų, kas tuojau suteikia tarptautinį pojūtį – kaip ir kai kurios japoniškos detalės valgiaraštyje, pavyzdžiui, žalia jūrinė žuvis (sašimis), atrodanti iššaukiamai greta tradicinių Piemonto patiekalų. Su Lietuva, ir šiaip rytų Europos tradicija, čia jungia ir šiokia tokia aptarnaujančių arogancija – ne, jie nedrasko akių, tačiau leidžia svečiams pasijusti, kad jiems padarė paslaugą, pasodindami prie staliuko.
Galėjo ir neleisti. Tai – nieko neįprasta. Michelin žvaigždutės užvelka restoranams šią veido išraišką, ir Michelin žvaigždutes gauna restoranai būtent su tokiu, šiek tiek paryžietišku, šaltuku kliento atžvilgiu.
Negaliu sakyti, kad man tai baisiai patinka. Man Italijoje mieliausi restoranai, kur daug kokybės, labai nedaug formalumo ir ilgokas pokalbis su padavėju apie maisto pasirinkimą. O čia – daugiau meno kūriniai, nėra ką labai aptarinėti su mirtingaisiais.
Maisto išskirtinumas prasideda jau nuo „šefo komplimentų“ – mieliausias man yra nekeptas, nevirtas, tiesiog žalias puikios jautienos kukuliukas. Taip, kiauliena turi būti tokia, kad ją galėtum valgyti žalią, kaip jautienos tartarą. Čia būtent tokia.
Užkandžiams (antipasti) – vėl japoniški atgarsiai unguryje (€20), kuris ne rūkytas ir ne su tipiniu Japonijoje tirštu saldoku padažu, o švelnus, kaip kokia silkutė nuo lietuviškų Kūčių stalo, ir šukutės su vytinto kumpio juostelėmis ir miško grybais (€22). Man tas kumpis papuošia viską, net ir grietininius ledus papuoštų. Kolegė galvoja kitaip, bet kartais gali juk skirtis skoniai.
Dabar pirmieji patiekalai (primi) – koldūnėliai su triušiena (€22) man yra dieviški. Aš norėčiau tokių Lietuvoje, o jei negaučiau tokių, tai pats tokius gaminčiau. Ir tegu mane vadina koldūnininku, jei tik jiems patinka. Tegu sako, kad Užkalnis gamina koldūnus ir pats kaip koldūnas. Tai būtų geriausi Lietuvoje koldūnai.
Mano kolegei dar labiau patinka piemontietiški koldūnai su varške (agnolotti del plin di Seirass), €18, kurie yra lyg mažyčiai debesiukai, kuriuos norisi ne ryti, o galbūt įtraukti pro šnerves. Jie ilsisi šiaudų lizdelyje. Labai puiku.
Pagrindiniai patiekalai labiau įmetę inkarą į šių vietų virtuvę: paršelis traškia plutele (€25) yra iškeptas tobulai, mėsa krenta nuo kaulo, bet tai tik paršelis, kaip į jį bepažiūrėtum.
Sunkiausiai priimamas kaip valgytojui (nors, kaip specialistas, suvokiu, kad labai gerai pagamintas) yra Piemonto delikatesas, piccolo fritto (€22), kas Lietuvoje tikriausiai vadintųsi „rinkinys prie alaus“, o čia laikomas būdingiausiu vietos virtuvės patiekalu. Nuo jo atvykėliai suka nosį, kaip Lietuvoje – nuo kiaulės ausų. Tai ėrienos, įvairių subproduktų (smegenų, plaučių) ir netikėto saldumo (kiaušininio kremo) šmoteliai, apvolioti trupiniuose ir gruzdinti aliejuje, ir patiekti ant vienos lentos. Senoji, originalioji šio patiekalo idėja yra kaimietiška: turėjom aliejaus, pagruzdinom viską, ką turėjom, čia ji įgyvendinta labai elegantiškai ir brangiai, tačiau ar dar kartą užsisakyčiau?
Ne, baikit juokus. Nors ta spurga su kiaušinių kremu visai nieko.
Vyno išgėrėme vos kelias taures iš pilstomųjų pasirinkimo (labai humaniškai €6 už taurę), ir bendra kaina, €173 plius €18 arbatpinigių, atrodė solidi. Šis restoranas gali sau leisti tokias kainas, nes jo reputacija ir Michelin žvaigždutė yra bilietas į smagų kasos aparato skambėjimą.
Ar verta tų pinigų? Taip, verta, ypač jei domitės maistu. Ar perkėlus į mūsų šalį tai būtų geriausias restoranas Vilniuje? Turbūt drąsiai pirmajame dešimtuke. Ar eičiau dar kartą vėl ten pat? Abejoju – Italijoje dar trys šimtai restoranų su Michelin žvaigždutėmis ir dar kokie trys tūkstančiai šiaip labai gerų vietų, todėl abejočiau, nes į mėnulį tas potyris nenuskraidino, nors ir smarkiai peikti kažko irgi nelabai gautųsi.
Keturios žąsys iš penkių.
La Ciau del Tornavento, Piazza Baracco 7, Treiso, Italija. Tel. +39 0173 638 333. Tinklalapis.
Facebook profilis.
Kasdien pietums (nuo 12:30 iki 14:30) ir vakarienei (nuo 19:30 iki 22:15), uždarytas trečiadienį visą dieną ir ketvirtadienį – pietums. Atostogauja visą vasarį.
