Artėjant didžiausiai metų šventei – šv. Kalėdoms – suaktyvėja ir įvairiausi labdaros organizatoriai. Nors kasmet vis daugiau įvairių labdaros akcijų, skurdo šalyje nemąžta. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skurdo lygis Lietuvoje pernai siekė 20,6 proc. ir buvo 0,6 procentinio punkto didesnis negu 2008 m. bei 0,2 procentinio punkto mažesnis negu 2010 m.
Šįkart „Atgimimas“ pasidomėjo, ar tikrai naudingos Lietuvoje vykstančios Kalėdų labdaros akcijos? Ir ką daryti, kad parama ne stabdytų, bet paskatintų paribyje gyvenančių žmonių integraciją į visuomenę?
Labdara – sąžinės poreikis
Linas Kukuraitis, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vadovas, komentuodamas per didžiąsias metų šventes vykstančias labdaros akcijas, pabrėžė, kad jos iš esmės nesprendžia esminių problemų ir neskatina gaunančiųjų tobulėti. Paklaustas, ar gerai yra siųsti litus žinutėmis ir kodėl žmonės jas siunčia, pašnekovas kalbėjo: „Klausimas labai kompleksiškas ir čia vienareikšmiškai neatsakysi. SMS, televizija ar kiti informacijos kanalai – tai šio laikmečio komunikacijos priemonės. Jomis bendraujama įvairiomis temomis, taip pat ir paramos. Ir tai gerai, nes galima pasiekti didelę auditoriją, per televiziją ją sujautrinti ir gauti rezultatą – viešumą, populiarumą, lėšų ir kt. Jau pačioje pokalbio pradžioje pabrėžiu, kad televizijos akcijos skatina solidarumą Lietuvoje. O jo tikrai nedaug. Tradiciškai Kalėdos yra paramos metas, dėl to gausu visokių akcijų.“
L.Kukuraičio vertinimu, Kalėdų laikas yra svarbus bent dviem aspektais: „Metų sandūroje paprastai sąmoningai ar nesąmoningai esame linkę peržvelgti metus, juos įvertinti, apmąstyti, kaip norėtume keistis. Nemažą darbą šiuo metu „nuveikia“ ir mūsų sąžinė, atkreipdama dėmesį ir į nelabai malonius dalykus, įvykusius ar vykstančius aplink mane. Antras dalykas – religiškai, istoriškai ir kultūriškai Kalėdos yra susijusios su stebuklu, dovanomis ir džiaugsmu. Todėl mes darome tai, kas kitu metų laiku atrodytų neracionalu. Kasmet išleidžiame vis daugiau pinigų Kalėdų dovanoms pirkti ar kaip kitaip tą laiką praskaidrinti. Psichologų manymu, tai atskleidžia mūsų socialinio tinklo irimą ir tikrų, esminių dalykų kompensaciją didelėmis sumomis. Kaip nuraminti sąžinę ir užsikrėsti Kalėdų džiaugsmu? Tai yra labai svarbus klausimas, keliantis didelį, nebūtinai įsisąmonintą nerimą. Yra du būdai – klausytis sąžinės ir daryti tai, ką turime daryti: taisyti savo esminius santykius, arba, paprastai tariant, ramybę nusipirkti. Kaip nusiperku pirkdamas neadekvačiai brangią dovaną savo vaikui (nors širdyje jaučiu, kad toks mano elgesys netgi žalą jam daro), sutuoktiniui, giminėms ar tiems, kuriuos labai jautriai parodo televizija. Man atrodo, kad SMS akcijos patenka į šiuos giluminius mūsų širdyse vykstančius procesus.“
Žinutėmis apraminame sąžinę
Pašnekovo žodžiais, galbūt ir SMS, kaip labai patogus aukojimo būdas, prisideda prie kompensacinio, vidinio sąžinės nuraminimo mechanizmo: „Jeigu taip vyksta, tai šis patogumas mums labai brangiai kainuoja. Jeigu siųsdami SMS apmaldome sąžinės balsą ir prieš Kalėdas nepadarome savų namų darbų – nepermąstome savo esminių santykių, neatsiprašome ir neįsipareigojame šiems santykiams – tai tam tikra prasme apiplėšiame patys save ir tuos artimus žmones, kurių atžvilgiu sąžinė buvo prabilusi. Ko siekia akcijų rengėjai? Labdaros organizacijos – lėšų savo kasdienei veiklai įgyvendinti ir viešumo, o televizija – įvaizdžio. Tai normalu ir, jeigu žmonės domisi, aukoja, kodėl tuo nesinaudoti? Tiesa, norėtųsi atkreipti dėmesį į televizijos akcijų etinį ir socialinį aspektą. Daugelis mūsų globojamų žmonių nepajėgūs visiškai suvokti televizijos ir apskritai viešumo teikiamų padarinių. Ir psichologinių, ir socialinių.
Pvz., prieš keletą metų esame skaudžiai patyrę, kaip nufilmuoti miesto vaikai – jų tėvai buvo davę leidimą – iš karto patyrė diskriminaciją savo mokykloje ir artimoje aplinkoje. Filmuotos medžiagos transliaciją iš karto nutraukėme, tačiau psichologinis poveikis vaikams ir jų šeimoms jau buvo padarytas. Tai – labai subtilūs dalykai, į kuriuos, stebint dideles televizijos akcijas, ne visada atsižvelgiama. Šuolis nuo socialinės atskirties į didelį viešumą daugeliui asmenų, taip pat – ir psichologiškai, yra sunkiai pakeliamas. Taigi kas vyksta su tais vaikais toliau, kurie milžiniškose scenose kartu su scenos žvaigždėmis spindi tą vienintelį vakarą? Vienas iš mūsų organizacijos principų – kiek labiau riboti žmonių filmavimą, siekiant saugoti žmonių privatumą ir psichologinę bei socialinę sveikatą.“
Bet ar labdaros akcijos pajėgios sumažinti skurdo lygį Lietuvoje? Kokia turi būti labdaros akcija, kad ji tikrai pasiektų skurstančiuosius ir jiems padėtų? L.Kukuraitis mano, kad pačios akcijos skurdo Lietuvoje tikrai nesumažina. Jo teigimu, skurdas yra kompleksinė tikrovė. Vienkartinės, net jeigu jos ir reguliarios, akcijos nepajėgios padaryti esminę įtaką skurdui Lietuvoje:
„Kompleksinei problemai – skurdui – reikia kompleksinių, sisteminių priemonių. Čia reikia derinti ekonomikos, socialinės paramos ir profesionalaus socialinio darbo bei bendruomeninę pagalbą. Akcijos gali padėti sumažinti skurdą, jeigu renkamos lėšos konkrečioms šeimoms, asmenims, ypač tiems, kurie pateko į nelaimę – sudegė namas, ištiko trauma ar kt. Tačiau jeigu renkama parama nuolat skurstantiems asmenims, būtų naivu tikėtis, kad suteikus materialinę pagalbą – o akcijos tik tai ir gali padaryti – esmingai būtų pakeista šių žmonių padėtis. Juk šių žmonių skurdas būna glaudžiai susijęs su socialinėmis ir psichologinėmis priežastimis. Šių priežasčių labdaros akcijomis niekaip nepadėsi išspręsti.“
Akcijos turi ugdyti
„Caritas“, svarstydamas, kaip ir kokias labdaros akcijas organizuoti, įsivardija šiuos veiklos principus. Pirma, akcija turėtų būti konkreti – labai aiškiai apibrėžiama, kam bus skiriama surinkta parama. Antra, ji privalo būti lokali – net jeigu ir reklamuojama per nacionalinius transliuotojus, žmonės turi turėti galimybę remti jų bendruomenėje gyvenančiuosius. Be to, ji turi prisidėti prie ugdymo, o ne tik šalpos. L.Kukuraitis kaip pavyzdį pateikė artėjančią Advento akciją „Gerumas mus vienija“, per kurią bažnyčiose perkamos žvakelės:
„Nors reklamuojama visoje Lietuvoje, tačiau kiekvienas žmonių paaukojamas litas lieka vietos bendruomenėje labai konkretiems bendruomenės narių poreikiams. Kiekvienoje parapijoje aukotojas gali sužinoti, kam jų bendruomenėje bus skiriami už žvakeles surinkti pinigai ir tai patikrinti. Siekiama, kad šios akcijos lėšomis būtų užtikrinamas kasdienis ugdomasis darbas parapijų vaikų dienos centruose, šeimų, gyvenančių socialinėje atskirtyje, programoms ir t.t. Apskritai kalbant, vienos Kalėdų akcijos yra veiksmingos, kitos – ne tokios veiksmingos, o dar kitas net vertinčiau kaip žalingas. Pvz., keista, kad kai kuriomis akcijomis renkamos lėšos vaikų globos namų infrastruktūrai stiprinti, kai visi ekspertai Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį viešai kalba apie tai, kad nuo sovietmečio egzistuojanti sistema neugdo vaikų savarankiškam gyvenimui. Nėra statistinių duomenų, kaip susiklosto jaunuolių, išėjusių iš vaikų globos namų, gyvenimai, tačiau tikrai daug jų toliau gyvena iš valstybės paramos, tačiau dabar, deja, jau kalėjimuose. Taigi kam per akcijas rinkti lėšas ir toliau stiprinti tokią sistemą?“
Pašnekovas pasiūlė prieš aukojant pamąstyti, kokią naudą teiks parama, ar materialinė parama šiai žmonių grupei yra būtina, ar ji derinama su ugdymu, ar tai vienkartis veiksmas, ar parama užtikrina tęstinę pagalbą: „Yra labai gerai organizuotų, koordinuotų, arti žmonių kasdienio gyvenimo tikrovės organizuojamų akcijų. Šalia minėtos „Gerumas mus vienija“ paminėčiau reguliarias „Maisto banko“ akcijas.“
Kada labdaros tikrai reikia
Paklaustas, ar daug pasitaiko labdaringoje veikloje skurdžių apsimetėlių ir kaip juos atpažinti, L.Kukuraitis papasakojo, kad nemažai tokių piktnaudžiavimo atvejų esama dalijant maisto produktus: „Yra bent trys atvejai, kai parama tikrai turėtų būti teikiama. Pirmoji grupė – tai tie, kurie pateko į nelaimę: nukentėjo nuo gaisro, avarijos, susirgo ar šeimą ištiko krizė. Antroji grupė – tie, kurie buvo užauginti valstybės sistemoje ir patys nepajėgūs savarankiškai išgyventi (vaikų globos namų auklėtiniai). Trečioji grupė – tai tie, kurie nepajėgūs ir niekada nebus pajėgūs visiškai save išlaikyti (neįgalieji ir skurstantys senjorai). Pastariesiems valstybė turėtų užtikrinti orias pajamas ir socialines paslaugas, o ne socialinę paramą. Pirmajai ir antrajai grupei socialinė parama yra būtina, tačiau tik trumpalaikė – kol žmonės vėl galės savarankiškai gyventi. Tokia parama turėtų būti derinama su ugdomosiomis socialinėmis paslaugomis – kokybišku socialiniu konsultavimu, ekspertine pagalba ar ugdymo programomis. Kitu atveju yra didelė rizika, kad šios asmenų grupės pateks į ilgalaikių paramos gavėjų gretas. Mes skaičiuojame, kad jeigu žmogus dėl krizės, teistumo ar išėjęs iš vaikų globos namų atėjo pas mus prašyti pagalbos, turime tik du mėnesius, per kuriuos galime padaryti rimtesnę įtaką jo gerovei.
Vėliau žmogus įpranta gyventi iš paramos. Ir tokio gyvenimo būdo nevertinčiau kaip piktnaudžiavimo, nes žmonės, gyvenantys tik iš paramos, kitaip, deja, nemoka ar dėl priklausomybių nebegali. Galima sakyti, kad tokia parama, nors padeda išgyventi, bet vis tiek laiko skurdo gniaužtuose. Kaip minėjau, čia svarbiausia – ne materialinė parama, bet jos derinimas su kitomis pagalbos priemonėmis. Žmonių gyvenimas palengvėja, kai auga jų socialinis tinklas, gebėjimas savarankiškai spręsti problemas, kai auga savivertė, kuri daugelio yra ypač žema. Tam jokios labdaros akcijos nepadės. Reikia kasdienio, nuoseklaus, ištikimo ir kompetentingo darbo, kuriuo patvirtinimas asmens vertingumas. Taip jam ir jo šeimai padedama stotis ant kojų. Kartais tai užtrunka metų metus.“
Pats L.Kukuraitis reguliariai aukoja savo parapijoje. Be to, per Gavėnią jo šeima taupo, gyvendama tik pačiomis būtiniausiomis išlaidomis, o po jos susėdusi sprendžia, kam išdalys beveik per penkiasdešimt dienų sukauptus pinigus: „Patikėkite, išeina nemaža suma. Tuos pinigus paprastai išdalijame toms žiniasklaidos priemonėms ir organizacijoms, kurios ugdo visuomenę, kurių veikimu tikime. Taip pat dalį atiduodame šeimų bendruomenėje, kuriai patys priklausome, esančioms šeimoms. SMS, tiesa, nesu aukojęs.“
Apie svajones ir dovanų čekius
Andrius Čepkus, VšĮ „Lyderystės ir verslo akademija“ įkūrėjas, jau trečią kartą pasiūlė išpildyti vaikų iš socialinės rizikos šeimų ir iš globos namų svajones. Pakalbintas A.Čepkus teigė, kad kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiemet akcijos organizatoriai skatina žmones nupirkti dovaną, apie kurią svajoja konkretus vaikas, ir jam ją įteikti: „Jei žmogus to padaryti negali, nupirktą ir paštu socialiniam centrui nusiųstą dovaną vaikui perduos pats socialinis darbuotojas. Tad kokią sumą žmogus iš tikrųjų išleidžia svajonei, nėra labai svarbu. Tai niekur nefiksuojama – kainos visada buvo ir iki šiol yra tik orientacinės. Jos padeda žmonėms, siekiantiems išpildyti vaiko svajonę, „atsirinkti“ svajones, kurias norėtų ir galėtų įgyvendinti. Taip pat pabrėžiame, kad dovanojami daiktai net nebūtinai turi būti nauji.
Pvz., jei jūsų vaikas išaugo žieminius batus, bet jie vis dar yra geri, tikiu, kad apie žieminius batus svajojantis vaikas tokia dovana tikrai apsidžiaugs. Ir tik jei žmogus neturi galimybių ne tik pats įteikti, bet ir pats nupirkti daikto, apie kurį svajoja, už jį ir viena, ir kita gali padaryti socialinis centras. Tokiu atveju svajonę pildantis asmuo gali pervesti tam tikrą pinigų sumą į socialinio centro sąskaitą. Socialiniai centrai yra valstybinės įstaigos, kurios labai griežtai turi panaudoti paramą.“
Pašnekovas pabrėžė, kad kiekvienos svajonės orientacinė vertė yra nustatoma pagal informaciją, kiek toks daiktas vidutiniškai kainuoja: „Labai svarbu, kad tos pinigų sumos užtektų, nes priešingu atveju centras negalės nupirkti dovanos. Apskaita ir kontrolė yra griežta – konkreti parama gali ir turi būti panaudota tik tam tikslui. Daug šurmulio kilo dėl didelių sumų už bilietus į kiną. Bet jei mažas vaikas svajoja apie apsilankymą kine, į tą kainą taip pat įtraukiamas ir bilietas lydinčiam asmeniui – mamai, tėčiui ar kitam artimam žmogui. Jei šeima gyvena ne mieste, įtraukiamos transporto išlaidos, todėl tos kainos gali atrodyti didelės.“
Stimulas akcijai
Paklaustas, kuo, jo manymu, skiriasi vaikų iš socialiai remtinų šeimų svajonės nuo nieko nestokojančių vaikų, A.Čepkus teigė: „Yra visokių svajonių, bet šiemet ypač daug vaikų svajoja apie žieminius batus, striukes ir kitus būtinus dalykus. Tai turbūt didžiausias skirtumas. Įprastų šeimų vaikai visa tai turi ir svajoja apie žaislus ir kompiuterius. Aišku, ir mūsų projekte dalyvaujantys vaikai turi įprastų norų: žaislų, lėlių, muzikos grotuvų. Labai normalu ir sveikintina, kad jie nori tokių pat dalykų, kaip ir jų bendraamžiai.“
Ar Lietuvoje vykstančios kalėdinės akcijos yra koordinuotos ir veiksmingos? Ar po jų lieka mažiau skurdo? A.Čepkaus teigimu, vienas iš veiksnių, kodėl jie sukūrė šį projektą, buvo pačių organizatorių netikrumas dėl kai kurių akcijų skaidrumo ar pagrįstumo: „Norėjome surengti paprastą, skaidrų projektą. Visada esame atviri bendradarbiavimui, kuris padėtų išpildyti dar daugiau svajonių. Svarbu, kad tas bendradarbiavimas nebūtų vedamas komercinių tikslų. Manau, kad bet kuri akcija, kuri padeda žmogui, mažina skurdo lygį. Svarbiausia, kad labdaros akcija būtų skaidri ir suteiktų galimybes tiesiogiai padėti žmogui. Ji turi būti orientuota į nuoširdžią pagalbą. Tada tikrai viskas bus gerai.“
Pats A.Čepkus prisipažino aukojantis per didžiąsias TV akcijas žinutėmis. Taip pat kasmet išpildantis kelių vaikų svajones – pats jiems įteikia po dovaną-svajonę: „Visą gyvenimą tikėjau, kad svajonės yra tai, kas verčia žmones augti, o pasaulį suktis. Todėl labai svarbu suteikti vaikams viltį ir uždegti ugnelę svajoti.“
