Tada prisiminiau, kad kažką girdėjau apie valgymą netoli geografinio Europos centro, kuris, kaip žinia, yra prie Vilniaus. Na, jei jau taip visai teisingai sakyti, tai čia mes manome, kad Europos centras yra pas mus, Lietuvoje, o didžioji dalis Europos galvoja, kad jis yra pas juos. Žinau, kad mums kažkada kažkokie prancūzai yra pasakę apie mūsų Europos centrą Lietuvoje, ir mes visiems apie tai pasakojame, bet maža ką tie prancūzai gali pasakyti. Gal jie ir kitiems sako lygiai tą patį.
Jums to nesakys lietuviškoje mokykloje, bet yra ir kitų geografinių Europos centrų: Baltarusijoje, Estijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Lenkijoje, ir kiekviena tų šalių yra įsitikinusi, kad jų centras yra pats centriausias, ir savo vaikus moko, o turistams pudruoja smegenis, kad jie čia turi ką parodyti.
Kai atvažiavau prie Europos Parko vartų, prisiminiau, kad turbūt aš galvojau ne apie šitą vietą, o apie Europos Centro Golfo Klubą, kur yra restoranas „Salvete“, kurio brolis yra Vilniuje, Gedimino prospekte, kur aš jau esu buvęs. Bet jau vėlu kitur važiuoti, juo labiau, kad ir Europos Parke yra restoranas. Valgysim čia, kur atvažiavome.
Pirmoji patirtis yra keistoka, bet man taip dar labiau patinka, nes yra apie ką rašyti. Sargybinis prie būdelės atrodo kiek nustebęs, kad kažkas atvyko pavalgyti į tą restoraną ir paskambina į virtuvę, norėdamas įsitikinti, kad jie tikrai galės paruošti maisto. Sako, galės.
Antra staigmena – kad patektum į restoraną, turi pirmiausiai patekti į parko teritoriją, ir bilietas į ten kainuoja €8. Dviese sumokame €16, ir sargybinis leidžia mums važiuoti į teritoriją automobiliu, išimties tvarka (šiaip, ženklai rodo, kad važiuoti vidun negalima). Vairuoju per mišką, dairausi į keistas skulptūras aplink, ir suprantu, kad mes tik ką sumokėjome 55 litus už tai, kad leistų į restoraną. Nežinau, ar stebėtis, ar didžiuotis. Gali būti, kad čia tik mums liepė susimokėti: gal jie labai nenorėjo, kad ateičiau, ir tikėjosi, kad apsisuksiu ir važiuosiu į McDonald‘s. Kas juos supras.
Bet štai mes jau sėdime restorano terasoje. Netoliese pastatas, skirtas menininkams (visas parkas yra menininkų sumanymas), kvėpuote kvėpuoja kokių 1993 metų kvapu – mūras, durys, rėmai. Visas pastato stilius toks, kad galima be pasiruošimo filmuoti kokį nors vaidybinį filmą apie tuos laikus, kai iš Lietuvos buvo išvedama okupacinė Rusijos kariuomenė.
Valgiaraštis paprastas, ir stilius atspindi netolimąją Lietuvos praeitį. Aš prisimenu (be jokio pykčio, jeigu ką) knygeles „Kviečiu prie stalo“, periodinius leidinius, kur ankstyvosios Lietuvos laisvės metais buvo perspausdinami blogai suderintais dažais seni receptai iš knygų, atvežtų iš Rytų Vokietijos, kurios savo ruožtu perspausdindavo dar truputėlį senesnius receptus iš knygų, išleistų Vakarų Vokietijoje. Socializmo pasaulis ne tik savo automobilių nemokėjo kurti ir tris ketvirtadalius visos savo muzikos pavogdavo Vakaruose: jie ir maisto savo nemokėjo sugalvoti.
Iš esmės ką mes čia matome, tai patiekalus, kuriuos tiektų kaimų ir miestelių gedulingųjų pietų valgyklos, jei turėtų mokią vilniečių auditoriją.
Ir žinote, ką aš jums pasakysiu? Tai nebuvo taip jau blogai. Blogai buvo tik širšės, besisukančios prie saldžių nealkoholinių gėrimų butelių. Bet pats maistas buvo normalus.
Žuvies rageliai (€6,10) man priminė vieną populiariausių patiekalų iš Nidos „Ešerinės“, tegu jai būna lengva žemelė. Žinau, kad niekur „Ešerinė“ nesidėjo, kad dar nenumirė ir nebankrutavo, tačiau juk kiekvienas žmogus gali turėti svajonę. Čia tie žuvies rageliai yra ir švelnesni, ir tešlos skonis plonesnis, ir aptarnavimas geresnis, negu Nidoje. Pasijutau beveik atostogose esąs.
Salotas „Astra“ (€7) užsisakiau praktiškai vien dėl pavadinimo. Man jis priminė cigaretes, vienas baisiausių cigarečių, iš mano jaunystės. Toks raudonai – rudas pakelis. Raudonas, kaip džiovininko kosėjamas kraujas, ir rudas, kaip lavondėmė. Ah, prisiminimai. Pačios salotos visai skanios. Dabar tokių Vilniuje retai kur gausi. Dideli kubeliai sūrio, žirneliai ir pabarstyta keptos duonos gabalėlių, kaip kokių laimės dulkių. Visai skaniai suvalgėme.
Pagrindiniai patiekalai buvo Kijevo kotletas (€10,50), nepasakytum, kad nevalgomas, bet geru irgi nelabai pavadinsi. Valgomas. Bet iki „Neringos“ jam taip toli, toks ilgas kelias, kad aš tam kotletui net nepatarsiu ten eiti. Tai bus jam per tolima kelionė. Ir dar „Neringoje“, kai pagalvoji, nereikia bilieto pirkti, štai taip.
Kalakutiena su bulvėmis (€11,87), patiekta su kažkuo, ką aš pavadinčiau karamelizuotais kopūstais (gal klystu) ir obuoliu yra skambus akordas, sujungiantis šį Europos parką su kiekviena provincijos kavine, kur lankytojai atvažiuoja po bažnyčios, ką nors pakrikštiję arba, atvirkščiai palaidoję. Arba į gyvenimą, arba iš jo, taip sakant. Mane kalakutiena nuteikia rimčiai, kurią blaško tik netoliese vykstantis renginys (gal vestuvės), kur dainuoja kažkas, kas man skamba kaip Kastytis Kerbedis, bet mes neinam artyn, tiek to, tegu žmonės švenčia.
Užtai užsisakome sūrio pyrago (€4,50), kuris čia vadinamas „Menininkų desertu“. Hm, tie smaližiai menininkai. Sūrio pyragas nėra blogas. Viskas su juo gerai. Nors, pasakysiu aš jums, tinklinėse kavinėse tas pyragas būna skanesnis.
Dviese sumokame €45,67 ir arbatpinigius. Aš nesigailiu, kad atvažiavome: jei ne šis vizitas, nebūčiau žinojęs, kad tokių restoranų vis dar būna. Akademiniais tikslais, jei norite parodyti vaikams, kokia buvo virtuvė Lietuvoje prieš du dešimtmečius, galite atvažiuoti ir jūs. Jei vaikai blogai elgsis, tai galėsite juos atvežti antrą kartą.
Dvi žąsys iš penkių.
Europos Parkas, Joneikiškių k., 15148 Vilniaus rajonas. Tel. +370 5 237 7077. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 10:00 iki 19:30. Bilietas suaugusiems: €8.
