Pjūties brandą įvairiais metais žolės pasiekia nevienodu laiku. Dažniausiai tai būna paskutinė gegužės dekada. Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų žoliapjūtės vėlinimą. Jei sukaupei tranšėjose maksimalų žalienų maisto medžiagų kiekį, žiemą gyvensi turtingai, jei nesukaupei – niekam nesvarbu ir neįdomu, kodėl taip atsitiko.
Kokybę lemia ląstelienos kiekis
Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis – ląstelienos kiekis.
Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras (visai nesvarbu, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas) laikomas prastu. 7 000 l pieno per metus duodančios karvės racione ląstelienos kiekis negali būti didesnis kaip 26 proc. Kitaip sakant, tokia karvė visus metus turi ėsti tik geros ir vidutiniškos kokybės pašarus, o 8 000 l pieno karvė gali duoti ėsdama tik geriausios ir geros kokybės pašarą, turintį ne daugiau kaip 24 proc. ląstelienos. Šeriant karves šienu, geriausiu atveju galima tikėtis 3 500–4 000 l per metus pieno primilžio.
Žolės greitai sensta
Prekiniame gyvulininkystės ūkyje žoliapjūtė ir pašarų gamyba – svarbiausias ir atsakingiausias metų darbas. Vegetacijos pradžioje žolė auga labai sparčiai. Didėja jos masė, kaupiasi maisto medžiagos, deja, kartu didėja ir ląstelienos (celiuliozės) kiekis, kuris apsunkina pašaro virškinimą, sulėtina tirpių maisto medžiagų pasisavinimą. Nuo tam tikro momento (ląstelienos kiekiui pasiekus 24 proc.) didėja tik žolės masė, o jos maistingumas mažėja. Vegetacija vyksta ir žolės sensta nepriklausomai nuo oro sąlygų. Giedro oro tikimybė žoliapjūtės metu Lietuvoje yra 30–35 proc., vadinasi, žolės derlių reikia būti pasiruošus doroti bet kokiomis sąlygomis. Varpinės žolės didžiausią maisto medžiagų kiekį būna sukaupusios prieš plaukėjimą, o ankštinės – butonizacijos fazėje (žiedynams dar neprasiskleidus). Pasiekusios šią augimo fazę, žolės nedelsiant turi būti nupjautos. Modernaus pieno ūkio žalienose išplaukusių ar pražydusių žolių visai neturi būti. Šių dalykų nežinodamas ar nepaisydamas ūkininkas smarkiai nukenčia. Iš senos, nors ir labai vertingos, žolės pagamintas pašaras didelio primilžio ar priesvorio niekada neužtikrins, ūkio pajamingumo – taip pat. Ūkininkas turi išmokti matyti lauke plika akimi neregimą maisto medžiagų krūvelę, prilygstančią būsimam pieno ir mėsos kiekiui, vietoje didelės krūvos balasto, kurio apsunkintam virškinimui reikės nemažai energijos iš tos pačios vertingos krūvelės.
Koks pašaras prastas?
Pašaro kokybė visada priklauso nuo dviejų dalykų: iš kokios žolės ir kada jis gaminamas. Šie dalykai ir labai susiję, ir nepriklausomi vienas nuo kito. Iš menkaverčio žolyno pagaminti labai vertingą pašarą nepadės jokia technologija. Tačiau jei žolynas labai vertingas ir produktyvus, taip pat dar nereiškia, kad iš jo gautas pašaras bus aukščiausios kokybės. Lemiamu momentu neturint reikiamos pašarų dorojimo technikos, žolę galima supūdyti arba pasendinti belaukiant, kol po dviejų savaičių eilėje bus sulaukta preso.
Prapjovus ritinį, žiemą jame randama, deja, tik tai, kas sudėta. Jei pirma žolė dorota liepos pradžioje ir karvės šnairai žiūri į tą pašarą, kalta ne šienavimo technika. Vienintelis būdas išsaugoti visas geriausias maistines žolių savybes – šienainio ir siloso gamyba, prireikus panaudojant ir konservantus. Dabartinės nedidelių ryšulių gaminimo technologijos leidžia gamintis silosą bei šienainį ir nedideliuose ūkiuose. Visi, kas tai pradėjo daryti, labai greitai įsitikino, kad pasirinktas pašarų gamybos būdas yra tinkamas.
Nuostolių patiriama ne tik ruošiant žiemos pašarus, bet ir ganant vasarą. Tik jaunoje sultingoje žolėje besiganančios karvės duoda daug pieno. Suvėlinus ganiavos pradžią, kai nuganytos žolės likučiai nenušienaujami ir ganykla laiku nepatręšiama, turėti jaunos žolės visą vasarą neįmanoma. Jau birželio mėnesį braidydamos po pasenusią žolę karvės nepriėda, mažėja pieno primilžis. Tinkamas ganiavos organizavimas – toks pat atsakingas darbas ūkyje, kaip ir pašarų gamyba. Tik įsirengus produktyvias žalienas, deramai suorganizavus ganiavą, tinkamai ir sparčiai užkonservavus žolę, žiemą galima tikėtis didelio ir stabilaus pieno primilžio bei gero galvijų priesvorio.
Žolinių pašarų kokybę lemia:
• sausosios medžiagos – 30–40 proc. (jei jų – daugiau kaip 40 proc., silosuojama masė prasčiau minasi, daugiau pelėsinių grybų ir mielių, lėtėja mikrobiologiniai rūgimo procesai);
• ląstelienos kiekis, kuris turi būti 22–24 proc. (tai lemia žolių augimo fazė pjovimo metu: optimali – varpinių žolių plaukėjimo pradžia, ankštinių – butonizacija);
• žaliųjų proteinų (baltymų) kiekis – 14–17 proc. (tai lemia botaninė žolyno sudėtis (1/3 ankštinių + 2/3 varpinių), tręšimas azotu);
• žaliųjų pelenų – mažiau kaip 10 proc. (tai lemia tinkamas pjovimo aukštis, silosavimo higiena);
• organinės medžiagos virškinamumas ≥ 75 proc. (tai lemia žolių augimo fazė pjovimo ar ganymo metu);
• apykaitos energija: pirmos pjūties žolėje – 6,2 MJ /kg-1, atole – 5,7 MJ/kg-1.
