Paramą skyrė, o vėliau atėmė
Bėdos po vieną nevaikšto. Ši karti senolių patarlė geriausiai apibūdina Kelmės rajono gyventojo R. Andrulio pastaruosius gyvenimo metus. Vyras panašiu metu prarado laisvę, turtą ir svajones apie nuosavą fermą.
Kelmės rajone gyvenantis R. Andrulis dar prieš septynerius metus puoselėjo planus ūkininkauti: restauruoti seną fermos pastatą ir užveisti gyvulių. Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) palaimino vyro planus ir skyrė paramą. Deja, planams nebuvo lemta tapti tikrove.
Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) po atliktų patikrų jam priklausančioje žemėje ėmė reikalauti pinigus grąžinti, teigdama, kad numatyta veikla nebevykdoma. Ūkininkas sako agentūrai pateikęs visus reikiamus dokumentus, bet jie kažkur pasimetė.
Antstolis turtą pardavė be skolininko žinios?
Galiausiai vairuotoju dirbantis vyras susitaikė su skola. Tikėdamasis užsidirbti pinigų skolai grąžinti praėjusių metų spalį jis išvyko į reisą. Šis reisas tapo lemtingu. Vykdamas į Angliją vairuotojas sustojo pavežti Ukrainos pilietį. Vos įvažiavus į šalį vairuotojui uždėti antrankiai.
„Mane tik per petį patapšnojo – atsisukau – tarkšt uždėjo antrankius iš karto ant rankų, niekas nieko neaiškino, kitas policininkas už parankės mane į areštinę ir uždarė. Mano keleivis teigė iš manęs pirkęs dokumentus, sakė, kad aš organizavau ir jo kelionę“, – pasakojo R. Andrulis.
Nepaisant prieštaraujančių parodymų, jis buvo suimtas aštuoniems mėnesiams. Per tą laiką tarp vairuotojo ir nelegalo nebuvo surengta net akistata. Per visą suėmimo laikotarpį vyrą kamavo ne tik Lietuvos ambasados nedėmesys, bet ir bloga nuojauta dėl paliktų namų. Po sunkių dienų už grotų vyras išgirdęs išteisinamąjį teismo nuosprendį grįžo į Lietuvą.
Paaiškėjo, kad per aštuonis mėnėsius vyras prarado įsigytą žemę ir pastatus, kuriuose ketino įsteigti gyvulių fermą.
„Pinigus buvau įpratęs grąžinti dalimis“, – mini vyras. Kadangi būdamas sulaikytas jis periodiškai atsiskaityti su NMA negalėjo, ši ėmėsi veiksmų. Skolos išieškojimas iš Kelmės rajono gyventojo perduotas antstoliui.
„Kadangi skola sugrąžinta nebuvo, NMA 2012 m. turėjo kreiptis į antstolio kontorą dėl priverstinio teismo sprendimo įvykdymo“, – dabar teigia NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja Aistė Mileikaitė.
Antstolis nesnaudė ir surengė skolininko turto – beveik septynių hektarų sklypo su fermos pastatais – pardavimo aukcioną, nepaisant to, kad pranešimas apie varžytynes skolininko nepasiekė. Dokumentus bandyta įteikti R. Andrulio tėvui, su kuriuo laisvės atėmimo bausmės metu Kelmės rajono gyventojas nepalaikė jokių ryšių. Nepaisant to, vyro turtas buvo parduotas.
„Šio nekilnojamo turto kaina šiuo metu yra gerokai išaugusi“, – teigia vyras, turėdamas omeny finansinius nuostolius, kuriuos patyrė, neturėdamas galimybės kitokiu būdu atsiskaityti su NMA.
Skolininkui pranešta tinkamai?
Kadangi ieškojimą vykdęs antstolis atostogauja, susisiekėme su Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovile Satkauskiene. Antstolio veiksmų ji nedrįso kritikuoti.
„Jeigu dokumentai apie varžytynes buvo įteikti tėvui, laikytina, kad skolininkui buvo pranešta apie varžytynes. Tai, kad skoliningas buvo kalėjime, nėra pagrindas neskelbti varžytynių“, – teigia D. Satkauskienė. Jos teigimu, skolininkas visada turi teisę skųsti antstolio veiksmus teismui. Šiuo atveju R. Andruliui tektų įrodinėti, kad su tėvu jokių santykių jis nepalaikė ir žinia apie iš varžytynių parduodamą turtą jo nepasiekė.
Lietuvos antstolių rūmai pripažįsta, kad parduodamas turtą „savam“ pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma.
„Įstatymas reikalauja, kad pradinė pardavimo kaina per pirmąsias varžytynes būtų 80 proc., o per antrąsias – 60 proc. rinkos vertės. Todėl gali atsitikti taip, kad varžytynių dalyviai tik minimaliai pakels kainą, ir turtas bus parduotas 15 proc. arba net 35 proc. pigiau, negu realiai kainuotų rinkoje. Jeigu skola didelė, už išvaržytą turtą gautų lėšų gali net neužtekti jai padengti. Be to, skolininkui brangiai kainuoja ir pati varžytynių procedūra: tenka atlyginti antstolio patirtas išlaidas už varžytynių skelbimus laikraščiuose, pranešimų siuntimą proceso šalims ir sumokėti už varžytynių organizavimą“, – pasisako Lietuvos antstolių rūmai. Jie atmeta, kad antstolio uolumas gali būti susijęs su siekiu daugiau uždirbti ar padėti turtą įsigyti „saviems“.
„Nereikėtų tikėti gandais, kad antstoliai stengiasi rengti varžytynes skolininkams už akių ir iš to esą gauna kažkokios naudos. Antstolio atlyginimą nulemia išieškota suma, o ne išieškojimo būdas. Antstolis yra suinteresuotas, kad skolininkas pats susirastų pirkėją ir savo turtą parduotų kuo brangiau“, – aiškina Lietuvos antstolių rūmų atstovai.
R. Andrulis neatmeta galimybės siekti, kad turto pardavimas iš varžytynių būtų atšauktas. Teisininkai mano, kad vyras apskritai galėjo išvengti varžytynių. Situaciją viešai komentavęs teisininkas Rimas Andrikis teigia, kad bankas turėtų domėtis, kodėl klientas nevykdė savo įsipareigojimų. Esą ir tuo atveju, kai klientas negali susisiekti su banku, tokia aplinkybė turėtų būti pateisinanti kliento elgesį. Kodėl nelaimėliui šioje istorijoje nesiteikė niekuo pagelbėti Anglijoje veikianti Lietuvos ambasada, jos atstovai nutyli.
Pastaruoju metu skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodama apie 40 proc. viso išieškojimo procese realizuojamo turto.
Teismuose reti atvejai, kai skundžiant antstolio veiksmus laimėtų pareiškėjas, o ne antstolis.
