„Per greiti, nelogiški kiaulių paskerdimo ar sunaikinimo bei prašymų kompensuoti su tuo susijusias išlaidas terminai! Juokingai menkos, kompensacijos! Absurdiški biologinės saugos reikalavimai: kur matyta, kur girdėta, kad buferinės zonos gyventojas, norintis laikyti kiaules, privalo tvarte įrengti dušą ir šešis kartus jame maudytis – prieš šerdamas kriukses ir pašėręs jas?! Baiminamasi, kad penimas paršiukas pasės afrikinį kiaulių marą, o nė motais, kad šernų gaujos laisvos keliauja iš Baltarusijos ir atgal! Be to, kodėl nedezinfekuojami buferinės zonos uogautojai, grybautojai, miškovežiai?“ – piktinosi gausus būrelis Kapčiamiesčio seniūnijos žmonių. Didžioji susirinkusiųjų dauguma – vyrai. Daugiau skausmo, bejėgystės slypėjo jų veiduose, akyse – ne žodžiuose. Atrodė, jog vyrai stovi prieš į juos nukreiptą ginklą – negi niekas neišvaduos?
„Ar alkūnes graušime?“
„Suprantame, kad afrikinis kiaulių maras pavojingas ir kad būtina su juo kovoti, tačiau ar tokiomis priemonėmis?! Nei Baltarusijoje, nei Lenkijoje žmonės, gyvenantys buferinėje zonoje ir savo reikmėms laikantys kiaules, neverčiami jų atsisakyti. Jei čia, Kapčiamiesčio seniūnijoje, būtų danų kiaulės, tikrai niekas neverstų jų naikinti! Rusų laikais, kai siautė nagų ir ragų liga, imtasi kitų kovos priemonių – niekas nevertė žmogaus užsmaugti savo gyvulius... Bent kompensacijos būtų padorios. Už paskerstą ar sunaikintą kiaulę, sveriančią iki 100 kg, žada duoti 190 litų, tačiau privalome įsipareigoti metus neauginti kiaulių. Ar už tiek nupirksime šeimai mėsos per tuos metus?! Ką valgysime kiaules sunaikinę? Alkūnes graušime? Kuo vaikus, anūkus maitinsime?“ – kalbėjo į Kapčiamiesčio seniūniją susirinkę žmonės.
Kapčiamiesčio bendruomenės pirmininkė Vilma Matulevičienė paaiškino: „Kitose Lietuvos vietose, kurios atsidūrė afrikinio kiaulių maro buferinėje zonoje, problema galbūt nėra tokia aktuali kaip pas mus: darbų čia nėra, tad žmonėms jų kiaulė – pagrindinis maisto šaltinis. Kad prasimaitintų, jie augina 2-4 kiaules.“
Padaugės nedirbamos žemės
„Mano šeima – iš devynių asmenų. Ką valgys vaikai, anūkai, kai negalėsime kiaulių laikyti?!“ – klausė Alfas Štilpa. – Mano rudi plaukai tuoj taps balti: naktimis nėra kada miegoti – perkūnas mintyse dėl tokių valdžios nesąmonių. Neužmiegant net eilės pradėjo lietis: „Nei mėsytės, nei dešrytės – vien Europos vėliavytės. Šalin dešros ir skilandžiai – lesam kruopas kaip balandžiai“.
Socialinė darbuotoja pridūrė: „Tuoj visi jie ateis pas mane pašalpų – kai kiaulių atsisakys.“ Į tai žmonės atsakė: „Esame ne iš tų, kurie nori pašalpų. Daug kas Lietuvoje geria, žudosi iš nevilties. Norime misti iš savo rankų darbo! Ką daryti, kai neteksime kiaulių – ar ant sausos šakos vaikus ir save kabinti?!“
Galbūt nuo šiol kapčiamiestiškiams vertėtų daugiau auginti vištų, kitų paukščių? Į tai jie atsakė: „Vištos lašinių neturi! Šalyje sunaikinta pienininkystė, dabar pribaigiama kiaulininkystė, pavasarį, pamatysite, atsėlins paukščių gripas – bus skelbiama kova su juo...… Viskas daroma, kad žmogus būtų nuvarytas nuo savo žemės. Jei ir kitais metais negalėsime auginti kiaulių, vadinasi, pavasarį negalėsime savo žemėje sėti – nedeklaruosime pasėlių. Tad žemė užžels ir – gausime baudas. Būsime priversti nuo žemės nueiti...“
Kodėl netveriama pasienio tvora?
„Kodėl valdžia pasienyje su Baltarusija nebaigia tverti tvoros?! Tik mes turime apie tvartą tverti tvorą, jei norime laikyti kiaules! Užtvertų sieną – ir neplūstų šernai! Kur dingo europiniai pinigai, skirti sienai? Šitiek uogautojų, grybautojų mūsų miškuose – kodėl jiems neprivalu dezinfekuotis? Be to, per sieną atveš ne tik kiaulių marą – atveš ir cholerą, juk kontrobanda klesti... Užuot paprastą žmogų vertę užsmaugti kiaules, pasirūpintų pasienio tvora ir kad būtų dezinfekuojamas medieną iš mūsų miškų vežantis transportas, aktyviau naikinami šernai. Jie gali ir už buferinės zonos nubėgti, o argi tvarte esantis paršiukas nubėgs ir išplatins afrikinį kiaulių marą?“ – apmaudu degė Kapčiamiesčio seniūnijos žmonės. Kai kurie su Lazdijų rajono savivaldybės administracijos vyresniuoju specialistu Gediminu Jančiuliu, renkančiu gyventojų prašymus kompensacijoms už paskerstas ar sunaikintas kiaules gauti, metė ietį į medžiotoją bei ūkininką Virginijų Kukučionį: „Medžiotojus reikėtų ant šakų užmesti, kad nieko nedaro – kiek šernų sumedžiojot?! Jūsų šautuvų vamzdžiai užrūdiję.“
Oda gali nusilupti
Kilus afrikinio kiaulių maro pavojui, šalies buferinėje zonoje leista intensyvesnė šernų medžioklė. „Medžioju šernus, kaip ir kitų rajono medžiotojų būrelių nariai. Tačiau ar galime dieną naktį medžioti? Juk turime darbus, šeimas – rūpesčių pakanka. Juk medžioklė – laisvalaikio praleidimo būdas. Laisvalaikis negali kasdien būti“, – teigė V. Kukučionis. Apsilankykime jo sodyboje Valentų kaime.
Matyti, kad rekonstruojama šimtametė troba – įrengiama pastogė. „Trobai – daugiau nei 100 metų. Mano dziedas(senelis - red.) statė, – sako Virginijaus tėvas Zigmas Kukučionis ir, žinodamas, kodėl atvykome, tęsia: – Ar girdėta, ar matyta... Baigiu amžių nugyventi, o tokių ciūdų (stebuklų - red.) negirdėjau: po kiekvieno įėjimo į tvartą ir išėjimo iš jo reikia duše nusimaudyti! Iš viso šešis kartus! Oda gali nusilupti. Mokslininkai įrodė, kad nesveika per dažnai praustis.“ Senolis padeklamuoja eiles, kurios šio krašto žmonių lūpose skambėjo pokariu: „Valdė rusas, valdė prūsas, valdė ir Antanas, o dabar jau mus užvaldė tikras chuliganas.“ Esą ir dabar šios eilės tinka: „Išsijuokimas (pasityčiojimas – red.) iš žmonių tokie kovos su kiaulių maru reikalavimai. Proto ribose jie turėtų būti. Viskas ant to kaimo žmogelio... Trumpai drūtai pasakysiu: tokios valdžios dar nebuvo... Visada Lietuva laikėsi ant kaimo, dabar stovi ant kontrabandos...“
Praplatino buferinę zoną
V. Kukučionis sako bandysiąs įvykdyti biologinės saugos reikalavimus, kad galėtų laikytis kiaules – šios būtinos gausiai šeimai išmaitinti. Tačiau dušo tikrai tvarte neįrengsiąs, bus tik kriauklė rankoms nusimazgoti – teapkrauna prievaizdai baudomis, jei sąžinės neturi. Kompensacija už kiaulę juokinga, biologinės saugos reikalavimai neįvykdomi taip greitai ir apskritai nelogiški, o baudos – tūkstantinės ir, grasinama, bemat bus taikomos.
„Troboje dušo neturime, o čia – dušas tvarte... Retas kaimo ar miestelio dzūkas troboje dušą turi“, – sako V. Kukučionis, aštuonių vaikų – šešių nepilnamečių ir vieno studento – tėvas. Ir jis nemiegąs naktimis, vaistus geriąs, kad užmigtų – kiek daug nerimo, baimės pasėjo kovos su afrikiniu kaiulių maru priemonės. Rugpjūtį veterinaras patikino ir jį, ir kai kuriuos kitus Kapčiamiesčio seniūnijos žmones: būkite ramūs – pirkite paršiukus, auginkite, tikrai nepatenkate į 10 km pločio buferinę zoną. Iš štai žmonės regi spalio 10 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus raštą: patenka jie į tą zoną nors gyvena toliau nei už 10 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Kai kurie, pasak V. Kukučionio, gyvena už 12-15 km nuo šios sienos, bet kažin kodėl jų kaimai minimi tame rašte.
