Prieš penkerius metus atsiradusius mobiliuosius ūkininkų turgelius pirkėjai pamėgo iš karto. Juose nuo pat ryto nusidriekdavo tikro kaimiško maisto išsiilgusių miestiečių eilės. Šiandien akivaizdu: naujos rūšies kaimo verslas ne tik pasiteisino, bet ir plečiasi.

Nuo sūrių iki medaus su imbieru

Mobilieji ūkininkų turgeliai veikia Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, kituose didesniuose ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Ūkininkai juose prekiauja savo ūkiuose užauginta ir pagaminta produkcija.

Turgelių veiklos pradžioje prekių asortimentas ne visada būdavo įvairus, tačiau dabar stebina prekių gausa. Ūkininkai siūlo daug rūšių ir įvairiausio skonio sūrių, rūkytų dešrų, lašinių, kitų mėsos gaminių, šviežios kiaulienos, vištienos, kalakutienos, triušienos, vištų ir putpelių kiaušinių. Prekiaujama įvairių raugų ir skonių duona, pyragais, įprastu medumi ir medumi su spanguolėmis, mėtomis ar imbieru. Prekystaliai nuklojami įvairiausiomis daržovėmis: pradedant morkomis, bulvėmis ir baigiant salierais, topinambais, brokoliais. Sveiko gyvenimo būdo propaguotojai turgeliuose gali įsigyti vaistinių žolelių, grūdų, uogų. Prie kai kurių prekystalių tenka ir eilėje palaukti.

Kaunietė pensininkė, buvusi pedagogė Laima Petkevičienė kiekvieną penktadienio rytą išsiruošia į ūkininkų turgelį, penktadieniais veikiantį Karmelitų aikštėje, šalia „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro.

„Turgelyje kai kurie produktai kainuoja pigiau negu parduotuvėse, kai kurie – panašiai, o dalis – brangiau, bet šį nedidelį kainų skirtumą atperka produktų kokybė ir natūralumas, – tvirtina Laima. – Dažniausiai turgelyje perku kiaušinius, sviestą, varškę, rūkytos mėsos gaminių. Jų skonis nepalyginamas su „parduotuvinių“ produktų. O mūsų ūkininkų soduose užaugusių obuolių nė už ką nekeisčiau į parduodamus prekybos centruose – nors jie ir labai gražiai atrodo, bet būna kažkokiu vašku padengti, nežinia kuo apipurkšti, kad ilgiau išsilaikytų.“

Per kelerius metus L. Petkevičienė jau atsirinko „savo“ ūkininkus: žino, kurio sūris skaniausias, kuris pikantiško skonio dešrą gamina, kurio rauginti kopūstai geriausi. Ji yra nuolatinė jų pirkėja, ateina kaip pas gerus bičiulius, kurie ką nors naujo pagaminę siūlo išmėginti.

Paskatino krizė

„Anksčiau, kol nebuvo ūkininkų turgelių, nusipirkti, pavyzdžiui, tikro kaimiško sūrio nelabai buvo kur – tik nuvažiavus į kaimą, pas pažįstamą ūkininką. Tokių galimybių turėjo nedaug žmonių, – teigia mobiliųjų ūkininkų turgelių projekto vadovas, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius. –

Prieš penkerius metus įsteigę mobiliuosius ūkininkų turgelius atgaivinome senąsias tradicijas ir skatinome ūkininkus važiuoti į miestus ir patiems prekiauti savo produkcija. Dabar penkias dienas per savaitę įvairiose miesto vietose ūkininkų turgeliuose galima nusipirkti norimų produktų.“

Mobilieji ūkininkų turgeliai atsirado 2008 metų pabaigoje. Postūmiu tapo ekonominės sąlygos: ūkininkams tuo metu buvo ypač sunku, alino krizė, pieno supirkimo kainos krito, o galutinių produktų nesikeitė. Neturėdami galimybės perdirbti ir realizuoti savo produkcijos ūkininkai priklausė nuo perdirbėjų, jiems buvo sunku derėtis dėl žalios produkcijos supirkimo kainų. Didelė dalis ūkininko sukurtos produkto pridėtinės vertės atitekdavo supirkėjui.

„Steigdami mobiliuosius turgelius skatinome, kad ūkininkai, užuot pardavę žalią produkciją, ją perdirbtų ir patys, be tarpininkų, pardavinėtų. Turgeliai sudarė sąlygas naujiems, smulkiems gamintojams atsirasti“, – tvirtina M. Maciulevičius.

Pirkėjų norų pildymas

Mobiliųjų turgelių idėja pasiteisino su kaupu. Kasmet prekių asortimentas didėja, ūkininkai produktus gamina ir taikydami šiuolaikines technologijas, ir laikydamiesi unikalių, senovinių tradicijų, dauguma naudoja tik jiems vieniems žinomas receptūras.

„Jei turgelių veiklos pradžioje ūkininkas neišparduodavo visų savo obuolių, tai likusius išversdavo pamiškėse ir surengdavo šventę šernams. Dabar beveik visi sodininkai ne tik parduoda obuolius, bet ir jų sultis, įvairiausių skonių uogienes, džemus. Juos gražiai supilsto, paženklina, turi patogių pakuočių“, – sako „Lietuviško ūkio kokybės“ vadovas M. Maciulevičius.

Viena iš mobiliųjų ūkininkų turgelių sėkmės paslapčių – bendravimas su pirkėjais ir jų norų pildymas. Pirkėjai, paragavę ūkininko produkcijos, kitą kartą jam gali pasakyti, kas jiems patinka, o gal ko nors trūksta. Nusipirko sūrį, paragavo ir kitą dieną pasakys – skanus buvo ar ne. Ūkininkas gali greitai reaguoti į vartotojų norus ir poreikius – pagaminti daugiau tam tikros rūšies gaminių ar kurį nors labiau paskaninti prieskoniais.

Dauguma ūkininkų jau turi savo nuolatinius klientus, jų daugėja, tik bėda, kad perkamoji galia pastaraisiais metais sumenko.

„Pagrindiniai ūkininkų turgelių klientai – pensinio amžiaus, nedideles pajamas gaunantys žmonės. Sunkmetis sumažino jų maisto krepšelį, – teigia M. Maciulevičius. – Prieš penkerius metus žmogus pirko kilogramą dešrelių, o dabar atėjęs prašo pasverti vieną ar dvi dešreles. Manau, kad tai laikinas dalykas. Atsigaunant Lietuvos ekonomikai ilgainiui pagerėjimą pajus ir ūkininkų turgeliai.“

Prekyba plečiasi

Ūkininkų turgelių daugėja. Juos steigia ne tik kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, bet ir Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga ir kt.

„Mūsų tikslas – paskatinti, kad atsirastų daugiau savo produkcija prekiaujančių ūkininkų, – tvirtina „Lietuviško ūkio kokybės“ vadovas M. Maciulevičius. – Vilniaus turgeliuose dar per mažai daržovių, nes apie sostinę gyvena mažai daržovių augintojų. Čia ne tik žemės nelabai derlingos, bet ir nesusiformavusios tokios stiprios ūkininkavimo tradicijos kaip, pavyzdžiui, Kauno regione.“

Kai produktų parduodama mažiau, nėra konkurencijos ar produkcija atvežama iš tolimesnių rajonų, kyla kainos. Vilniečiai pastebi, kad sostinės turgeliuose daržovės kainuoja brangiau negu Kaune.

Dauguma ūkininkų turgelių įsikūrę prie didžiųjų prekybos centrų.

„Mes nekonkuruojame su prekybos tinklais, o bendradarbiaujame ir papildome jų asortimentą, – sako M. Maciulevičius. – Šešiose „Maximose“ veikia specializuoti skyriai „Linkėjimai iš kaimo“, vieni iš jų tiekėjų esame ir mes. Mūsų produkcija žymima logotipu, kuriame pavaizduotas obuolys su trispalve. Turgeliai veikia rytais, iki pietų, todėl negalintys juose apsipirkti žmonės mūsų ūkininkų produktų randa prekybos centruose.“

Kita vertus, tai patogu ir gamintojams. Degalų kainos vis kyla, todėl važiuojant į turgelį užsukti į prekybos centrą ir jame palikti užsakytas prekes – dar viena galimybė daugiau parduoti savo produkcijos ir sutaupyti.

Ūkininkų turgeliai bendradarbiauja su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, nes patys yra suinteresuoti produkcijos sauga ir kokybe. Prekyba mėsa, pienu, kitais produktais vyksta iš automobilių, kuriuose yra šaldytuvai, atitinka maisto saugos ir higienos reikalavimus. Net ir ūkininkai prižiūri vieni kitus, kad žmonėms būtų pateikiama tik lietuviška, natūrali produkcija iš Lietuvos kaimo, nes nusivylusius ir prarastus pirkėjus dėl vieno ar kito nesąžiningo pardavėjo susigrąžinti yra labai sunku.

Mažų parduotuvių ilgesys

Varėnos rajone, Nedzingėje, ūkininkaujanti Aldona Pigagienė savo produkciją veža parduoti į mobiliuosius ūkininkų turgelius Vilniuje, Kaune, Alytuje, į specializuotus „Maximų“ skyrius „Linkėjimai iš kaimo“, į parduotuvėles „Vikis“, kurios įsikūrusios prekybos centruose „Rimi“.

Pirkėjams siūloma įvairių dešrų, slėgtainių, kitų mėsos gaminių, sūrių, sviesto, varškės ir kitų produktų. Viskas pagaminta iš Lietuvoje užaugintų galvijų ir kiaulių mėsos, gaminama rankiniu būdu, vartojami natūralūs priedai – česnakai, svogūnai, morkos, džiovintos žolelės ir grybai. Dauguma produktų gaminami pagal senolių receptūras.

Ūkininkės A. Pigagienės gaminama vytinta Močiutės skilandinė dešra 2012 metais buvo apdovanota aukso medaliu paro­doje „Agrobalt 2012“. Nemažai ūkininkės gaminių suteikti Tautinio paveldo produkto sertifikatai.

„Turgeliuose turime savo nuolatinius pirkėjus. Jei per atostogas neprekiaujame, tai klientai pasigedę mūsų ieško, skambina, klausia, kada vėl atvažiuosime“, – pasakoja Aldona Pigagienė.

Ji, kaip ir daugelis ūkininkų, apie mažą parduotuvėlę, kurioje būtų prekiaujama vien jų produkcija, kol kas gali tik pasvajoti. Norėtųsi tokių parduotuvių, kokių yra Vakarų šalyse: jos labai populiarios, mažos, pardavėjo ir pirkėjų santykiai – lyg gerų, senų bičiulių, į jas žmonės eina ne tik nusipirkti mėgstamų, kokybiškų produktų, bet ir pabendrauti.

„Sava parduotuvė labiau apsimokėtų ūkininkui: juk mūsų produktai, kuriuos tiekiame į prekybos tinklus, pabrangsta, nes parduotuvė prideda antkainį. Bet norint steigti savo parduotuvę reikia didelių investicijų, todėl dabar patogiausia prekyba ir pirkėjams, ir mums – ūkininkų turgeliai“, – sako A. Pigagienė.