„Dar būdama visai vaikas išvykau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, todėl Vilniuje buvau visai viena, – DELFI pasakojo Raimonda. – Teko patirti seksualinę prievartą, bet į tai nebuvo labai atsižvelgiama... Turbūt dėl to, kad tai buvo žinomas ir Lietuvoje gerbiamas žmogus.“
Pasak Raimondos, dėl šio žmogaus veiksmų buvo kreiptasi į reikiamas institucijas, tačiau visas skandalas buvo pamažu nuramintas. „Daugelis žinojo apie tai, kad vaikystėje patyriau žinomo žmogaus seksualinį smurtą, bet tylėti buvo lengviau“, – atsiduso pašnekovė.
R. Masiulytė tikino, kad mokymo įstaigose daugelis patiria emocinį smurtą: „Žeminimai, stresas, pastovus spaudimas. Juk labai normalu ir per nagus „užmesti“, ir per pakaušį. Tai visuomet dėjosi tarp mokytojų ir mokinių. Buvo ir fizinio smurto. Kartą klasės draugą pakėlė už ausų, jis verkė visą likusią dieną. Įvairūs pakratymai, grasinimai, apeliavimai į sąžinę bei ateitį, kad esame nieko verti, kad nieko nepasieksime“.
Anot jos, dažnai toks elgesys buvo palyginamas tiesiog su griežtu charakteriu. „Mokiausi keliose skirtingose mokyklose. Visur buvo panaši situacija, – prisiminė Raimonda. – Pamenu, kartą mano draugė negavo bendrabučio ir jai teko pora naktų miegoti laiptinėje. Vogčia nešėme jai maistą iš valgyklos. Socialinės darbuotojos apie tai žinojo, bet nieko nedarė.“
Į muzikos pasaulį anksti žengusi mergina atvira – čia taip pat nutinka visko. „Seksualinis priekabiavimas, visokie prisilietimai bei keisti pasiūlymai. Tai lydi mane visą gyvenimą net ir po pilnamestysės, – prisipažino Raimonda. – Bet mano mama viena užaugino keturias dukras. Mūsų gyvenimas buvo sudėtingas. Mes išmokome apsiginti.“
„Pasikalbėdavau su vaikais. Daugelis buvo įbauginti ir labai nelaimingi, – atviravo pašnekovė. – Tai vykdavo ir kitose mokymo įstaigose, internatuose, net šeimose, kurios iš šono atrodydavo absoliučiai normalios. Vykdavo tokie dalykai, kad sunku pasakoti.“
Keturmečio berniuko žūtis Raimondą privertė atvirai prabilti apie ją kausčiusį siaubą. „Matau, kad niekas nesikeičia. Tokia savotiška nelaimingų vaikų karta užaugome. Nenoriu matyti nelaimingų vaikų, – kalbėjo R. Masiulytė. – Jiems reikalinga socialinė pagalba, sistema turi būti pakratyta iš esmės.“
Pasidomėjus, ar vėliau, užvėrusi mokymo įstaigos duris, mergina dar sutiko ją vaikystėje bauginusį asmenį, ji tikino, kad ne kartą. „Dabar jis elgiasi su manimi labai švelniai ir dėmesingai. Tikiuosi, jis supranta, kad aš nepamiršau. Tai labai paini situacija ir tai visiškai nenormalu, bet tai jau praeitis“, – tikino pašnekovė.
Skaudžios gyvenimo patirtys išmokė Raimondą atjausti ir suprasti kitus: „Žinau, ką reiškia neturėti, žinau, ką reiškia skausmas. Todėl ir klausiu, ar per dvidešimt metų visiškai nepajudėjome į priekį? Reikia netylėti, sistema privalo keistis“.
Anot Raimondos, Kėdainių istorija galėjo baigtis visiškai kitaip, jei į ją būtų sureagavusios reikiamos institucijos. „Motinai reikėjo apriboti teises, vaikui suteikti šiltą ir jaukų būstą. Motinai, panašu, reikėjo psichologinės pagalbos“, – kalbėjo R. Masiulytė.
