Elitas – tie, kurie duoda kitiems
Kodėl gali susidaryti tokia nuomonė, paaiškina prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius: „Elitas visada yra riebalų sluoksnis viršutinėje visuomenės viralo dalyje. Jo kokybė ir kultūra būna skirtinga. Dėl to atsiranda sąvokų sumaištis: jei matai beveik beraščius viršuje ir viršeliuose, imi sakyti, kad šioje šalyje elito nėra apskritai“ - sako jis.
Skirtingas elito kokybės ir kultūros sampratas JAV pavyzdžiu pateikia lietuvių kilmės JAV verslininkė ir filantropė Jūratė Kazickas: „JAV elitas apima daugelį visuomenės sluoksnių – tai ne tik turtingiausieji. Vašingtone, pavyzdžiui, tai yra valdininkai, turintys įtakos – Kongreso nariai, Baltųjų rūmų atstovai ir pan. Niujorke elitu gali būti įvardijami menininkai ir socialiniai veikėjai, kurie, be abejo, yra labai turtingi“.
Prof. Aleksandravičius taip pat pažymi, kad kilnusis elitas pasižymi mecenatyste arba matoma filantropija, arba dar dažniau nematoma, forma – t.y., kuomet nesiekiama rodytis viršūnių kronikose ir būti reitinguojamais lyderių sąrašuose.
„Tai tie, kurie greičiau ir aiškiau supranta, kad turi tik tiek, kiek kitiems gali duoti. Ir priklausymas kažkokioms viršūnėms yra matuotinas ne pagal tai, kiek gavo, išlošė ar uždirbo, bet pagal tai, kiek gebėjo kitiems duoti“ – aiškina elito ir filantropijos ryšį profesorius.
Filantropijos tradicijoms vystytis būtina demokratijos kultūra
Lietuvių kilmės JAV verslininkė, matydama filantropijos tradicijų skirtumus Lietuvoje ir JAV, įžvelgia istorinės raidos pasekmes filantropijos vystymuisi Lietuvoje. „Lietuva yra penkiasdešimt metų priespaudoje gyvavusi šalis, kurios demokratijos kultūra yra labai jauna, todėl ji dar neturi filantropijos kultūros. Kultūros neišsivystymui taip pat įtakos turėjo ir tai, kad Katalikų Bažnyčia buvo slopinama. Mylėti kitus, kaip mylime save, yra pagrindinis krikščionybės principas, tačiau ši žinutė nebuvo akcentuota per ilgą laiką“ – dėsto J. Kazickas. Kita vertus, ji pateisina šią situaciją atsižvelgdama į pragyvenimo lygį šalyje: „Dauguma žmonių čia kol kas dar galvoja tik apie save, ypač tie, kurie turi kovoti, kad užsidirbtų pragyvenimui“.
Svarbu pavyzdžiu grįsta lyderystė ir sumanus marketingas
Filantropijos tradicijas formuojame mes patys. „Šios kultūros puoselėjimui visų pirma reikia stiprių lyderių, kurie įkvėptų savo pavyzdžiu. Turiu galvoje tokius pavyzdžius kaip Almą Adamkienę ar Mstislavą Rostropovičių su jų fondais priešakyje“ – sako Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanota filantropė.
„Kitas svarbus aspektas – pabrėžti, kad kiekvienas litas yra dovana, jei tai yra viskas, ką gali sau leisti“ – tęsia ji. Prisimindama JAV filantropijos tradicijų formavimo praktiką verslininkė nepamiršta paminėti ir svarbaus marketingo vaidmens ją formuojant.
„Amerikos labdaros fondai yra itin sumanūs, sugalvodami kaip pasiekti plačiąją visuomenę su žinute, kad net vienas doleris gali pakeisti vaiko gyvenimą, tarkime Afganistane. Už penkis dolerius galima nupirkti pakankamai knygų dešimčiai studentų. Už dešimt dolerių galima išmaitinti našlaitį visą savaitę. Nėra per mažų dovanų. Tai dovanos, kurios yra reikšmingos“ – pasakoja, kaip labdaringų projektų marketingo koordinatoriams pavyksta dalinimosi idėja užkrėsti plačiąją visuomenę JAV.
Tad svarbu nepamiršti, kad nors elitas ir gali bei turi būti svarbi jėga formuojant pozityvų ir aktyvų visuomenės požiūrį į labdarą, egzistuoja ir nemažai pilietinės visuomenės atstovų, kurie šią tradiciją jau praktikuoja patys bei skiepija ją savo šeimoje ir aplinkoje.
Ar tikrai savireklama yra savanaudiškumo indikatorius?
Remiantis praėjusiais metais žurnalo „Veidas“ atliktais tyrimo duomenimis, apie 70 proc. Lietuvos gyventojų per metus bent šiek tiek paaukoja labdarai. Labdarai aukoja ir daugybė didžiausių Lietuvos įmonių, puoselėjančių socialiai atsakingo verslo kultūrą. Dažna jų nepabodi tuo pasididžiuoti, pradedant aiškiai projekto marketingo komunikacijoje matoma Mecenato pozicija, baigiant savo gerųjų darbų santraukomis įmonės interneto svetainėje.
Su tuo, kad šiandien filantropija taip pat yra išnaudojama ir kaip gera marketingo priemonė, sutinka ir J. Kazickas. „Amerikoje yradaug įmonių, kurios aukoja 10 proc. pajamų labdarai. Ir dažnai milijonus mokykloms ar bibliotekoms aukojusios įmonės ar asmens didelis matomumas yra įprastas“ – dalinasi JAV praktika verslininkė.
Nors gali kilti klausimas, ar tai yra tikroji filantropija, J. Kazickas sako, kad tai ne priežastis ciniškai vertinti kitų dosnumo. Kita vertus, ji priduria giliai tikinti, kad tik ta dovana, kuri yra anoniminė, gali būti laikoma nesavanaudiška.
Daugiau minčių apie tai, ar Lietuva turi filantropijos kultūrą ir ko reikia, kad ji klestėtų; ar rūpintis visuomenės gerove yra elito pareiga, ar visgi dalintis turime išmokti visi; kas šiandien Lietuvoje yra filantropija – marketingo priemonė, reklaminis triukas ar nuoširdus noras prisidėti kuriant visuomenės gerovę, išgirsite diskusijos „Lietuva, quo vadis? Ar mokame dalintis?“ tiesioginės transliacijos per DELFI TV metu, lapkričio 26 d. (trečiadienį) 18:50 val.
Renginyje savo mintimis dalinsis visuomenės veikėjai, filantropai, verslo atstovai: Jūratė Kazickaitė – „Kazicko fondo“ vadovė; Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius - Lietuvoje žinomas intelektualas, istorikas, publicistas, kultūros tyrinėtojas, VDU Istorijos katedros profesorius, VDU universiteto Išeivijos instituto direktorius; bei Alvydas Žabolis, Artūras Jonkus.
Diskusiją moderuos – Linas Sabaliauskas, advokatų kontoros vadovaujantysis partneris.
Šis renginys yra paskutinis šiais metais „Globalių idėjų klubo“ diskusijų cikle. Renginio organizatorius yra tarptautinių lietuvių profesionalų pasaulyje tinklas „GLL | Globalios Lietuvos Lyderiai“.
